Aš dabar galvoju, miela mano, kaip reikia aiškiai pasakyti, kad, be žmonių ir kitų gyvių yra ir dvasių pasaulis, neaprėpiamai didesnis už mūsąjį. Kad jis yra, nesunku įsitikinti išsiugdžius tam tikrus pojūčius (žinoma, yra ir begalė literatūros ta tema). Glaustai kalbant, manyčiau, kad puolusios (piktosios) dvasios gyvena neapykanta. Manyčiau, kad skiria, kas yra kas, bet Dievo nepažįsta, nepažįsta meilės, nežino, kas tai. Jei skaitei Lewiso Kipšo laiškus, jie Dievą laiko savo priešu. O juk ir čia, žemėje, net daug kas iš žmonių Dievo neakenčia, nepripažįsta, nepažįsta. "Jei sužinotų, gal ir kitaip galvotų?" Ne, jie jau kitaip galvoti nebegali. Pragaras nebepataisomas. Ką tik grįžau, ir pirmiausia, kas krito į akis, buvo Aišvo žodžiai "Jie bijo išeit už erdvės, kurioje jaučiasi jaukiai". Taip man ir buvo. Toliau pripaistyta niekų apie Česlovą ir kitką. Kokia man gėda. Neįstengiau nugalėti savęs ir grįžau namo, kur viskas jauku ir sava. Toks tikrovės atpažinimas yra vienas iš tikėjimo rezultatų. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18657