On 2017-01-03 00:09, Fred wrote:
> Gaunasi, kad pavojingas/zalingas yra ne pats veiksmas is saves, o tokiu
> jis tampa del poziurio i ji.

Kai kurios veikos taip. Pvz. žolės rūkymas. Kartais tai baisus 
nusikaltimas, tai staiga vienur ar kitur legalizuojamas, po to gal vėl 
uždraus ir t.t.. Bet yra veikų, kurios beveik visose visuomenėse, visais 
laikais buvo beveik vienodai traktuojamos, tik skirdavosi bausmės už 
jas. Pvz. vagystė.

> Todel ir skirtumai tarp saliu ir skirtumai
> einant laikui, nes pats veiksmas nesikeicia, o poziuris keiciasi.

Taip. Ta pati dabar baisingai vertinama pedofilija, kai ji būdavo 
savanoriška, kai kuriose valstybėse antikiniais laikais buvo gana 
paplitęs reiškinys ir net tam tikrose visuomenės sluoksniuose būdavo gal 
net skatinama. O jau apie homoseksualizmą tai iš viso nėra ką kalbėt. 
Kadaise tai buvo norma, paskui ant laužo už tai degino, dar vėliau vėl 
tapo normalu ar bent jau toleruojama, o kai kur ir dabar dar 
nusikaltimas, o dar kitur jau ir santuokos leidžiamos.

Tai vadinama moralės ir teisės santykiu. Pati teisė gimė iš papročių ir 
moralės, t.y. iš supratimo kas yra garbinga, kas yra gėris, kas patinka 
dievui (-ams), o kas ne. Kadangi laikui bėgant moralės normos kinta, 
prie tų pokyčių pritaikoma ir teisė.