kadangi dabar pagaliau gyvenu mieste, per pati viduri, tai paejus i visas keturias puses, randu visokiu uzkavotu teatriuksciu. pavyzdziui sitas – niekada nerastum, jei slankiotum turstu pramintais marsrutais. prie iejimo parasyta: iejimas is uzpakalio. apeini aplink, randi dureles, uz kuriu pataikai tiesiai i bufeta. atmosfera kazkokia is karto sava, lyg namo butum parejes. pora apsniurusiu foteliu, compas, kazkokie zmones, lyg susirinke is sovietiniu virtuviu, kur per naktis skaitydavom ten kokius mandelstamus ar achmadulinas ar klausydavom ne zodzio nesuprasdami kokiu pink floyd’u. iskart uzsimezga pokalbis, kas ka kur mate, ar geras, kur dar eiti – visi lyg seni pazistami; nebuvau dar patyrus tokio jausmo emigracijoj. netrukus susedam kas kur, bilietai nezymeti, kiseninej salej. gesta sviesos. i scena iseina aktorius. patogiai isitaiso vienoj is paprastu kedziu uz paprasciausio pilko stalo. tamsa. sviesa. jau du aktoriai. jau. vienoj recenzijoj buvo parasyta, kad pusantros valndos tuscioj scenoj, lyg dvi galvos televizoriuje, kalbesis du aktoriai. du chicagos policininkai. nejucia prisiminimai nunese i tuomet leningrada, kur ziurejome baleta ali baba ir keturiasdesimt plesiku. kur mus velnias nesa, tada galvojome, keturiasdesimt diedu su pedkelnem sokines po scena – ar istversim? tada spektaklis parabego tarsi per penkiolika minuciu, o ryskiausios scenos dar dabar tokio pat ryskumo. taip ir dabar, ejau uzkaboriais galvodama, koks nu koks biesas tave nesioja, ivse. sikart tikrai bus pravalas. galesi parasyt zaliesiems satenams – epindokseris sugedo, issiderino, nusedo batareika. betgi nesugedo. ir si karta pataike i desimtuka. pati viduriuka. ir jeigu tokio filmo jokiu budu neziureciau, nes tik saudytu, gaudytu, lakstytu su sirenomis ir balomis telksotu kraujas, tai sitie du, lyg kokie konstantino stanislavskio mokyka praeje dinozaurai inokentijai smoktunovskiai, be jokiu dekoraciju, be jokiu hollyšudiniu triuku, sugebejo lyg ant trumpo pavadzio islaikyti nekvepuojancia publika pusantros valanos be pertraukos. va cia tai bentski! sakau, koks skirtumas, apie ka geras kinas, geras spektaklis, gera knyga – ne turinyje gerumas. jeigu papasakociau, apsivemtumet is karto – du policininakai, vienas isgeriantis, kitas prie narkotiku biski. isipainioja i tokia zudyniu-gaudyniu ir biski meiles raizgalyne, kad tik babach! (o juk scenoje ne sautuvas nekabojo) ivienas nusisove, nes jam plionke truko nuo nesekmiu grandines, kuri uzkoduota pavadinime Nesiliaujantis lietus (a steady rain); o kitas, geriausias vaikystes draugas, vede jo zmona – butu gatava hollyvudine bonbonke, jei ne sitos dvi kalbancios galvos. maciau daug mirties scenu – nuo visa ketvirta veiksma leipstanciu traviatu, iki slapiu drabuziu, lyg lavonu, traukiamu is nuskendusio laivo ir kabinamu scenos pakraigeje, bet sitas, ka tik kalbejes, judejes, mirksejes ir akimirksniu susitinges aktorius, kuris dar bent desimt minuciu iki vaidinimo pabaigos tebesedes, kaip sedejes, tik zvilgsniu liudijantis nebe savo pomirtini gyvenima, turbut bus vienas is tu neisdildomu prisiminimu. po dvidesimties metu vis dar tokio pat ryskumo. lyg kokia rusvai ruda hasselblad’u daryta jau uzpraeito simtmecio nuotrauka. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20093