Peteris Sloterdijkas. „Mes iš tiesų esame pasinėrę į savotišką egzistencinio nesiorientavimo prieblandą. (...) Eidamas į darbą niūniuoji: „Nelauk geresnių laikų“ arba „Būna dienų, kai noriu būti savo šunimi.“ Kai kas turime ambicijų, kiti tik stumiame dienas. (..) Jaučiamės katastrofiškai ir katastrofiliškai, jaučiamės šiek tiek apmaudžiai. „Gyvename nuo vienos dienos iki kitos, nuo atostogų iki atostogų, nuo vakaro žinių iki vakaro žinių, nuo vienos problemos iki kitos ... Kai kas erzina, tačiau dauguma dalykų jau neberūpi. (...) Tačiau laukiame kažko, kas atitiktų geresnių dienų jausmą, tikime, kad kažkas atsitiks. Ir ne vienas norėtume pridurti: nesvarbu kas. ... . Laikraščiai rašo, kad reikia vėl ruošis labiau kovoti už savo gyvenimą, susiveržti diržus, mažinti poreikius, ekologai sako tą patį. Tfu, poreikių visuomenė.“ Susiveržiame diržus vardan geresnio gyvenimo, vardan geresnio gyvenimo, kurio, puikiai žinom, kad nebus... Nes gyvenimas – geresnis ar blogesnis, bet jis tik vienas... O mūsų gyvenime, kaip ir porno versle – esminis dalykas, pagrindinis tikslas, dėl kurio šitiek stengiamasi – laimė ir pasitenkinimas – nepasiekiamas ir neįmanomas. Geresnis gyvenimas neįmanomas, jis nenumatytas šiam scenarijuje... Neužprogramuotas... Geresniam gyvenimui nereikia efektyvumo, produktyvumo, reitingų ir rodiklių, nei ryškių šviesų – geresniam gyvenimui reikia lietaus ir šešėlių, mažų kasdieninių krizių, pasimetimo visiško (kartais), nejaukių pauzių, po kuriu norisi juoktis, kartais reikia ką nors pamesti ir ką nors atrasti (daiktą, bet galima ir žmogų... ar koki idealą... ).. reikia neskubėjimo, atsipalaidavimo, privatumo... Bet dabar, - mes negalim atsipalaiduot - dabar, mes turim įveikti krizę, - todėl su įkarščiu kovojame dėl efektyvumo, dėl produkcijos, dėl resursų panaudojimo ir produkcijos optimizavimo, – kaip kadaise markizas de Sadas, be atokvėpio ir be skrupulų siekiantis maksimalaus seksualinio pasitenkinimo. Geresnis gyvenimas tuo ir geresnis, kad jam nieko nereikia, jis patenkintas pats savim, toks koks yra... Bet dabar, subjekto pasitenkinimas neįmanomas, subjektas negali atsipalaiduoti, nes subjektas pavirto įrankiu, - įrankis, suveržtas ar susiveržęs diržu – siekiantis efektyvumo, funkcionuojantis dėl... Dėl ko gi ten...? Ai, dėl kažko.. gal dėl krizės įveikimo.. Ogi - dėl geresnio gyvenimo, - paradoksalu – štai dėl ko, dėl ko gi daugiau...! -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20048