su sūnėnu įkūrėme šašlikų komuną, laukiame atvėstant, vakaro.
Paleisime kvepiantį dūmelį į Dangų. Tai bus lyg auka, o kartu lyg
padėka už praėjusį gyvenimą. Pakelsiu ir taurę... už mūsų jaunas
dieneles..., už ligoniuką, kuris šiandieną palatoje padainavo šią
eilutę, o aš susigraudinau jos klausantis. Beveik negalima jau
susikalbėti. Labai liūdna, kai  tavo akyse taip staigiai gęsta dar visai
neseniai buvusi graži, protinga moteris, geriausia draugė, su kuria tiek
metų gražiai pragyventa .

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19938