nepykit, bet nuoširdžiai linkiu nuo Kovaliovo sugromuliuotos ir atrajotos "tiesos" pereiti prie patikimesnių šaltinių. Nepiršiu tos knygos, apie kurią kalbėjau, nors tai idealiai sutvarkytas terapijos kursas, dėl kelių priežasčių: pirma - niekas nevertina peršamo daikto; antra - daug kas mieliau moko, nei mokosi, nes mokymasis susijęs su pokyčiais, o pokyčių bijosi ne tik mano katinas, trečia - ta knyga turi patekt į rankas tik tuomet, kai žmogaus dvasia jai subręsta. Kai mane namatoma ranka atvedė prie tos knygos, man buvo iškilę daug klausimų, į kuriuos desperatiškai ieškojau atsakymo. Kai ją aptikau, taip susižavėjau, kad pirkau negailėdama 30 svarų ir dovanojau savo nelaimingiems draugams, tikėdamasi, kad šie taps laimingesni ją paskaitę ir iš jos pasimokinę. Bet taip neatsitiko. Viena mano draugė, dailininkė emigrantė kaip ir aš, priklausiusi J.Ivanauskaitės budistiniam rateliui, turėjo išankstinę nuomonę, nes nusivylimas budizmu, įkvėpė ją nebetikėti niekuo. Panašiai įsikibimas į išankstinę nuomonę, o tai mano manymu, ir yra baimė keisti savo mąstymo sistemą, neleido ir kitiems atsiversi ir bent paskaityti šią, paties Jėzaus padiktuotą knygą. Ypač nusivyliau vienu poetu-vertėju iš Kauno, kuris buvo pažadėjęs išversti knygą, nes aš net siūliau finansavimą, nes tada dar banko sukčiai nebuvo manęs įtraukę į savo voratinklį, nes kone visos tautos jau buvo išsivertę šią evangeliją mūsų laikams, išskyrus Lietuvą. Na, bet tiek to, matyt lietuviai dar tam neprinoko. Dar jiems reikia paklaidžioti po dzenbudizmą, kovaliovus ir kitas pievas... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19938