Negarbinu aš kaimo, užaugau nedideliame mieste, miestalyje, kaip sako
mūsų  Plungėje. Ale tragediją  daryti dėl vieno vargšo katino - taip
gali tik  didmiesčių jautruoliai akmeniniuose kiemuose arba  žolinguose
kiemuose, aptvertusoe aukštomis tvoromis. Žinoma, Žvėrynas, brangi
Mieste, mano pajūrio  smėlių bičiule ( jei  nepasakius daugėliau
jausmo) - visai ne toks, tai net ir ne  betoninis  zuokinis miestas  ir
jūsų   " dačių" rajone   katinai  globojami ir mylimi. Bet Kaimuose,
kur  visų kitų kitokių gyvūnų apstu ir margu, Katinas yra tik vienas
iš jų, ir jį taip sakrališkai  negarbina kaimiečiai. Juolab pavasario
ir vasaros darbymečiuose. Apibara  skubėdami, jei  trinasi painiosjasi
apie kojas. Garbinu ne katinus, netgi ne šunis, ir net ne šventąsias 
maitintojas karves, garbinu  kaimo žmonių triūsą ir  nuolatinį jų
darbą, netgi dabar, vakarietiškos technikos apsuptyje, jie dirba, pluša
ir prekiauja miestuose užaugintomis  savoje žemėje gėrybėmis. Katinas
yra   tykus mažas relikvinis  padaras, mažutė jauki šmėkliukė tarp
didžiųjų kaimo gyvūnų,  šešėlio ir  tylių vaikštynių
gyvūnėlis, tad  drastiška eutanazija tebuvo  viena iš daugybės kaimo 
gyvūnų/gyvulių  mirčių - susidorojimų vardan... Jau  apkalbėta  dėl
 kurių priežasčių, tad   katino    PALEIDIMAS / išmetimas  mieste  lyg
ir savotiška išetis, tikintis, jog  laisvieji miestiečiai tikrai
priglobs/globos  Katiną kaimietį. Kaimiečiai žmonės sugrįžo į savo
kaimą, ir nemanau, kad  jie  namo važiavo labai linksmi ir džiugūs.
Tylėdami jie važiavo greitai ir beveik  nesikalbėdami tarpusavyje.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19873