Vakar sužinojau, kad,atseit, mano vardadienis, nors šio vardo nepripažįstu-jau minėjau anksčiau. Visgi kai kas nutarė mane pasveikinti, o kaimynai atvažiavo su šampanu, saldainiais ir "chrustais". Vyras, atvežęs žmoną, išvyko atgal, nes su vienu šampano buteliu nėra ko nervų gadinti, o ir jienė jį atleido ,sakydama, kad su malonumu pareis namo tą puskilometrį . Oras gražus, šviečia saulė, nors prieš tai buvo praslinkęs juodas debesis ir gerai kokias dešimt minučių palijo. Aplamai, mūsuose lietaus ir saulės netruksta, tad viskas auga kaip pasiutę, o žolių pievos jau darosi panašios į rugių lauką. Kaimynė guminukus paliko lauke prie durų ir tik su kojinėmis užėjo į trobą, pasveikino mane, išbučiavo, įteikė dovanas. mažumą, kaip reikalauja mandagumas, pasimaiviau, sakydamas, ačiū labai, bet nereikėjo taip išlaidauti. Į ką ji- nieko tokio, nieko tokio-.Po to ji nuėjo pas gulintį ligoniuką pakalbėti, o aš grįžau prie stalo verandoje, kur su kanadėnu pusbroliu taršėme keptą viščiuką su medžio skonio įvairiomis maximinėmis mišrainėmis ir visai neblogu šviežiu Utenos skardininiu alumi. Kadangi jau alų pabaigėme, o vyno nesinorėjo, tai nutarėme su pusbroliu pasivaikščioti po sodybą, paleisti balandžius pasiskraidyti. Išeidamas iš verandos kalbėdamiesi, negalvodamas, automatiškai užrakinau duris, kad žmona neišeitų. Po pusvalandžio grįžę namo kaimynės neradome. Susizgribau kokią šunybę jai iškrėčiau- ji negalėjo pro užrakintas duris išeiti, todėl turėjo išeiti pro kitas ir tik su kojinėmis per šlapią nuo lietaus žolę nueiti iki paliktų guminukų. To negana- su šlapiomis kojinėmis dar turės puskilometrį pėdinti namo. Pasijutau kaip katinas pridirbęs į miltus ir nusikaltimo vietoje užkluptas Krankt. buvo labai gėda ir nesmagu. Dabar tuoj skambinsiu ir atsiprašinėsiu. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19873