Ši diena visiškai niekuo neišsiskirtų iš kitų dienų, jeigu ne...jeigu nebūtų 2012.06.06diena, be to saulėta, be to be lietaus ir, svarbiausia, kad spietė bitės.Jau padoriai apsirėdęs, nes ruošiausi vėl vykti Molėtuosna, nutariau žvilgterėti į avilius, nes po lietingų dienų tokiu laikotarpiu spiečia bitės. jau iš tolokai išgirdau zvimbiantį užimą ir pamačiau juodą bičių verpetą.Jų buvo tiek daug ir vis dar lindo iš avilių, su triukšmu kilo viršun kaip išprotėjusios. Kėlė nuostabą tai, kaip jos tokioje makalienėje nesusiduria viena su kita, po to su trečia, ketvirta ir t.t. Numojau į Molėtus ranka, nekurdėsis, parlėkęs namolei persirengiau baltai, baltai ir paknupstomis įšokęs į traktorių nulėkiau prie avilių. Visi žinote, kad bitėms pradėjus spiesti sulekia visi kaimo dėdai ir bobikės su bliūdais, kibirais , juos daužydami sukelia pragarišką triukšmą.Traktorius taip pat garsiai plerpė, pukšėjo, tad bitės pradėjo masiškai tūpti ant kriaušės įvairiose vietose. Dar pabirbinęs išjungiau variklį ir stebėjau kaip bitės pradėjo rinktis tik vienoje vietoje-ant apatinės šakos, į kamuolį. Apsidžiaugiau, nes kamuolys sparčiai augo, be to buvo pakibęs tik per metrą nuo žemės. Juokų darbas tokį spiečių susemti. Netrukus pamačiau ant gretimo medžio dar vieną augantį bičių kamuolį. Hmm..gal iš dviejų avilių išėjo spiečiai? Kad nepaspruktų, pradėjau antrąjį, aukštokai susimetusį kamuolį šventinti vandeniu.Lai mano, kad pradėjo lyti ir reikia ramiai tupėti kol orai pasitaisys. Bitės ne balandžiai, per lietų neskraido, nebent būtų nereikšmingas vietomis pakrapijantis. Mano nustebimui ir dar didesniam nei nustebimas džiaugsmui antrasis pradėjo pastebimai mažėti, o jo bitės lipdėsi prie pirmojo apatinio kamuolio. Netrukus susiformavo didžiuuulis spiečius. Ant taburetės pastačiau atviru viršum dėžutę-spietinę, su šešiais koriais, tada krestelėjau šaką , ir bitės kaip juodų meteorų lietus pažiro žemyn. Netrukus sugūžėjo visos, net ir tos, kurios buvo nukritusios žemėn, o tų būta nemažai. Spietinė buvo sklidina. Geras laimikis. Juo užpildysiu ketvirtą tuščią avilį. Nutariau dar lukterti- gal motinėlė nespėjo prisijungti prie spiečiaus, o pats nuėjau pakalbėti su žmogum, kurį šiaip ne taip prikalbėjau pašienauti su dalgiu prižėlusius šabakštynus. Visą savaitę ėjo jis pas mane, ėjo,ėjo, ėjo, bet vis nepasirodydavo. Kaimynė, šiandien ėjusi pro šalį papasakojo, kad jis jau dvi savaitės diena dienon geria. Galėjo ir nepasakoti- matosi puikiausiai iš raudono suglamžyto veidelio. Truputį šnektelėjome, apžiūrėjęs jo darbo rezultatus ir davęs vertingų patarimų, kad reikia šienauti lygiai ir galimai žemiau, nes kyšo aukšti kuokštai žolių, grįžau prie spiečiaus, ir, nelaime tu mano, spietinė tuščia, o bitės kabo aukštai kriaušėje, praktiškai net nuo kopėčių nepasiekiamos, nes kriaušė auga ant staigaus skardžio. Pagalvojus visada ką nors sugalvoji, tik reikia galvoti, gerai galvoti. Pradžioje maniau, kad su gražuoliu spiečiumi teks liūdnai atsisveikinti, bet prisiminiau posakį - jei tu negali nueiti pas kalną, tai kalnas turi ateiti pas tave. Kitaip tariant, jei aš nesugebu pasiekti ir susemti spiečių, tai jis turi nusileisti nuo medžio ir sueiti į spietinę. Vėl, eilinį, gal jau kokį dešimtą kartą nulėkiau namo atsinešiau pjūklą ir atsargiai pradėjau pjauti igėliausią šaką. Atvirą spietinę iš anksto pastačiau ton vieton, kur mano epindokseris numatė spiečiaus nusileidimo tašką. Įpjovus iki pusės, šaka pradėjo traškėti ir vis greityn svirti žemyn. Mečiau pjūklą velniop ir abiem rankom stvėriausi už šakos, leisdamas atsargiai iš lėto jai linkti žemyn. Pačioje apačioje dar prisėjo ją pasukti taip, kad spiečius būtų tiesiai virš spietinės. Nuleidau šaką ant spietinės ir dar krestelėjau.Didžioji dalis pateko ten, kur jai lėmė likimas, o nuo likimo nepabėgsi- viskas suplanuota aukščiau ir iš anksčiau. Uždengiau stogelį, likusias bites padūminau, tad jos spėriai suėjo į dėžutę. Šį kartą nedariau tragiškos klaidos kaip prieš savaitę- neperkrausčiau bičių iš kart į avilį, o nunešiau į šalčiausią patalpą, kad per naktį joms išgaruotų jaunatviškas įkarštis, ir rytoj perdėjus jas į paruoštą avilį, būtų išgaravęs noras lėkti ten, kur žvalgai iš anksto jau buvo suradę kokią drevę ar kokio diedo tuščią avilį. Šimtu procentu niekuo negali būti tikras, nes nežinomi To, kurs aukštai, planų. Jei Jis nutars, kad jos turi pabėgti iš manęs, jos taip ir padarys. Tačiau labai norėčiau, kad nepabėgtų. Senoliai sako- reikia labai, labai norėti, tada norai dažniausiai įsipildo.:) -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19799