Visi išsivaikščiojo kas sau...  Kad sugrįžę neatsidurtų čia kaip
kokioje nors tuščioje bedvasėje erdvėje parašysiu čia mažą
ištraukėlę iš knygos, kurios pabaiga man pasirodė labai prasminga.
Taigi, Gregorio Davido Robertsaso Šantaramas: Mes taip darome. Iš
pradžių žengiame į priekį viena koja, paskui kita. Dar kartą
žvilgtelime į pasaulio pyktį ir šypsenas. Mąstome. Veikiame.
Jaučiame. Įdedame savo mažytį indėlį į gėrio ir blogio potvynius ir
atoslūgius pasaulyje. Nešame savo šešėlių kryžių tikėdamiesi
sulaukti dar vienos nakties ir dienos... Viltingą naują dieną pakeliame
širdį aukštyn, kitokios negu mūsų tiesos ieškodami, su tyru
neišreiškiamu troškimu būti išgelbėtiems, nes kol Lemtis laukia,
gyvename toliau. Dieve, padėk mums. Dieve, atleisk mums... Mes gyvename
toliau...

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19799