aš vis dar neatsigaunu po folkloro festivalio. Prisidainavom ir
prisišokom. Didžiuojuosi, kad pagaliau ir aš tapau ne pavydi stebėtoja,
bet dalyvė. Užsieniečiai nedavė praeiti - pyškino savo ipodais mūsų
egzotinius kostiumus ar apsikabinę fotografavosi ir iškart siuntė
raportus artimiesiems. Didžiausią įspūdį paliko koncertas
Nacionaliniame teatre, nes akinanti šeštadienio saulė ir sekmadienio
dulksna  šiek tiek blankino efektą. Ypač Bretanės moterų pasirodymas
nublanko -  nesigirdėjo to įaistrinančio ritmo, kurį šios šaunios
atlikėjos  mušė  kojomis. Nepagalvota vieną mikrofoną nuleist į
pėdų lygį. Puikiai pasirodė ir mūsų mažumos, rusai ir čigonai,
nebuvo tik žydų ir lenkų ansamblių. Gaila. Kažin kodėl?
Užsieniečiai iš Indonezijos, Afrikos, Rusijos Karelų, Ukrainos ir kt. 
irgi pažėrė daugybę gyvenimo spalvų. Nuostabi ta tautinė
autorefleksija.  Tai didžiulis kontrastas viską niveliuojančiai
makdonaldiškai kultūrai. Stebėdama   Europos šalių kostiumus,
supratau, kad jie daugiausiai paimti iš 18-19 a. Nors buvo ir pagoniškų.
Bet tik jaunieji lietuvaičiai  su tokiais pasirodė. Vadinasi liaudiški
kostiumai fiksuoja tą laikmetį, kai nuo dinastinių valstybių pereita
prie etninių. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19799