Mindaugas Pelecis: „Respublikoje“ ir kitur savo esė esate rašęs, kad
Lietuvos žemė iš mūsų, atleiskite už žodį, nachališkai
atiminėjama, per tarpininkus – išdavikus lietuvius – supirkinėjama
godžių užsieniečių, kurie vėliau, mosuodami nuosavybės dokumentais,
taps tarsi mūsų vergvaldžiais. Ar situacija beviltiška? Ar matote
kokias nors išeitis?

A.J.: Tauta gyva tik bendru tikėjimu. Dabar tą tikėjimą išmuša
„globalizmo religija“, kuri yra fizinės prigimties, nes liudija viena:
Judėkime. Mums neduotas Raštas, Biblija kaip raštas. Lietuvius
išgelbėjo tik viena religija – begalinė ištikimybė žemei.
Kabinimasis į žemę kaip į Bibliją. Net kai ji buvo vergvaldžio (to
paties nulenkėjusio lietuvio) rankose. Dabar paskutinis mūsų šansas –
taip pa žemė. Nepaleisti jos iš rankų. Neleisti jos parduoti
užsieniečiams. Visais įmanomais būdais priešintis. Seimas turi priimti
įstatymą, kad Lietuvos žemė – tik Lietuvos piliečiams. Jokia Europos
Sąjunga mūsų tvirtovėje – ne teisėjas. Sakote, neleis? Kas neleis
tautai likti gyvai? ES komisariatas? Malta, ES narė, iki šių metų
gegužės 29 dienos draudė ištuoką. Tik pagalvokime! Kai Europa seniai
kraustosi iš proto dėl „vienalyčių santuokų“ (penkios valstybės
jas įteisino), kai moralinis pasileidimas ant kiekvieno kampo, viena iš
ES šalių – iki šių metų retrogradė? Tokia tamsybininkė? Laikėsi
Malta ilgai. Bet globalizmas ir ja pagraužė. Išvakarėse 40 proc. dar
buvo neapsisprendę, kaip balsuoti… Taip ir mums likęs paskutinis
šansas – referendumas. Jeigu Seimas neuždraus žemės pardavimo
užsieniečiams. Referendumo rezultatų negalės apneigti joks ES komisaras
ar parlamentas. Svarbiausiu, savo gyvybės ir mirties klausimu mes turime
patys tarti savo žodį. Jeigu nutarsime pasilaidoti – tai patys. Bent
jau būtų garbinga.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19815