O aš manau, kad nors "elitas" braunasi į premjerą, niekada neverta eiti
į pirmą spektaklį. Reikia duoti progą spektakliui patobulėti. Štai po
šių dviejų konkuruojančių recenzentų kritikos  - Visockaitės ir
Gedgaudo - spektaklis tikrai turėtų  ištaisyti savo trūkumus. Ypač
garso. Na, koks iš Mamontovo kompozitorius? Argi jam tokias scenas
įgarsinti? Jo dvasiniai ieškojimai tėra pradinėje stadijoje,
sprendžiant iš paskutinio interviu per tv. O čia muzika turėtų užimti
gana  reikšmingą vietą ir papildyti tai, kas nemokėta išreikšti
žodžiais - jausmą. Ir visgi, kad ir kaip  stilizuota scena bebūtų, bet
labai norėtųsi  jog išliktų  viduramžių aplinka, apranga... ir gal
net žaismingai stilizuotas vaidybos stilius...  Mačiau tokį Šekspyro
vaidinimą vaidinime Anglijoj, su sustingstančiom pozom... tam, kad
sustiprintų įspūdį.  juk tai Gedimino - Algirdo - Kęstučio laikai.
Bokačio, berods taip pat. Nuostabius paveikslus tada paišė
prerafaelitai.  Ypač Giotto.   Tą jų žavesį bandė atkartoti 19 a.
anglų prerafaelitai, konkuravę su impresionistais. Man asmeniškai jų
įdvasintas menas kur kas arčiau prie širdies, nei impresionistų. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19671