Kaip siela negali būti nuodėminga? Kur tuomet būtų tavo laisvė
rinktis? Juk nesirenki vien šventų dalykų. Žinoma, ji sukurta Dievo,
bet būtent dėl to tu ir esi laisva priimti Jį arba atmesti; Jis negali
tavęs suvaržyti. Ir būtent dėl tos laisvės įvyko "rojaus" praradimas
- pirmiau ta harmonija su Dievu buvo prarasta viduje (maištu,
nepaklusnumu), o vėliau "materializavosi" pagal Kvailutę ir išorėje.
Tačiau Dievas žmogaus nepalieka (o štai dabar, pastaruoju metu piktasis
man stengiasi įteigti, kad Dievas gali mane palikti, apleisti, ir tai yra
baisu. Netikintiems tokie dalykai nepažįstami, nebent psichologiškai,
kaip kokios nelaimės laukimas ar nuojauta. Bet aš laikaus, nors ir
klupinėdama griuvinėdama). Dievas pažadėjo,  mes esame pažado vaikai,
kaip kad čia neseniai kalbėjomės apie vergų palikuonis ir gyvus 
pažadu.  Kristus ateina kaip kitas, kurį tu irgi laisvu noru priimi arba
ne. Šventoji Dvasia, kuri "ima iš to, kas Kristaus" (taigi Ji negali tau
kuždėti priešingų Kristaus mokymui dalykų) gyvena mumyse (arba
negyvena, jei mes sunkia nuodėme Ją išvarom). Apskritai mūsų dvasioje
gyvena visa Švč. Trejybė, nes nei Šventoji Dvasia, nei Kristus
neatskiriami nuo Dievo Tėvo. Tie mano žodžiai daug kam mirtinai
įkyrėję, be prasmės, nes ji niekada jiems ir neatsiskleidė. Nežinau,
kokiais žodžiais reikia kalbėti. Tekalba pati Dievo Dvasia sielose tų,
kuriuos ji pasirinks. Aš čia labai menkas ir net prastas įrankis. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19351