Kai buvau mažytė, pasaką man sekė Mylima mamytė, vakarais tyliais

Apie marių paukštę, mėlyną plaštakę- Į dangaus žydrynę
panašiais sparnais...
Sakė, kad kažin kur aukso upės teka, Ir kad saulė maudos vyno
ežeruos

Ant kiekvieno stiebo margas žiedas skleidžias - Tų žiedų daugybė,
lyg plati giria.
Aš kasdien patekti ton šalin norėjau, kur auksinė saulė ir gėlių
žiedai, 
Bet svajonės mano nuplaukė su vėjais - Aš likau vieniša, žemėj
svetimoj.
Supratau, kad vandens visom upėm plaukia, Kad pasakas sekti, moka tik
mama.
Supratau, kad nėra spindinčių plaštakių, o auksinė saulė
nepasiekiama...




-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18995