pilkajam katiniukui skauda letenyte. nesuprasi ar pasinas ar isidurta. laizo ir neprimina. ir saugo. kad man butu ramiau (taip pasake tas, kuris gali nuvezt - argi ne geras?), vezeme pas veterinara. ne pas ta, kuriuo pasitikiu, o pas ta, kuris arciau. mat vaziavimas yra baisus stresas - istisinis paniskas kniaukimas narvelyje, o nesant gatve, kur troleibusu, masinu ir zmoniu triuksmas - toks baubimas, kad uz sirdies griebia. nepaaiskinsi jam, kad viskas jo labui. dabar patys paziurekit, koks veterinaras. ir kokia konsultacija. pasakysiu, kad esu girdejus apie ji, apie ta konkretu veterinara tik bloga, taigi iskar supratau kaip nepasiseke, kad pataikeme kaip tik ant jo. storas, apsivilkes suniukais ispaisyta palaiki chalata ar kaip ta drabuzi pavadint. nuo kito gyvuno atejo net nenusiploves ranku ir be pirstiniu. zinoma, katinas kniauke ir draskesi, kai liete jo skaudama letena. kaipgi kitaip? tuomet veterinaras pasiskunde man (ziuredamas nuskriausto suns akimis - gal veterinarui tokios akys tinka, nors nemanau), kad negali katino apziuret, nes katinas gali ji suzaloti. nesiduoda apziurimas. "ir mane, ir jus jis gali suzaloti" sako tas glusas. as suprantu, kad lengviausia yra apziurineti ir gydyti sliekus. jie tokie aiskus, nesudetingi. ir dantu neturi. nei nagu. ka gi, supratau, kad man geriau nesdintis su tuo katinu, nes nieko daugiau nebus. kiek skolinga? paklausiau, tikedamasi, kad pasakys "nieko, nes as juk nieko nepadariau". deja, apsirikau ir jus apsirikote, jei ta pati pagalvojote. beveik kem litu. uz nieka. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18995