2009.08.30 12:30 keltuvu į Teidę. Turėjom leidimą kopti į pačią viršūnę. Oficialiai leidžiama 1 val., bet mums leido ilgiau. Nes atsižvelgė, kad nešyklėje ant nugaros 1,5 m dukra, o šalia 7 m sūnus. Žmoną (nėščia) ir močiutę (problemos su širdimi) palikom pusiaukelėje, nes pagal taisykles joms visai negalima kopti į viršūnę. O aš su vaikais prasisukau ir per tą valandą, nes pačioje viršūnėje nėra ką ilgai veikti. Apsižvalgėm, pasifotkinom ir žemyn. Pakeliui susirinkę visą ekipažą nusileidom prie keltuvo pailsėti. Toliau sekė įspūdingas bet varginantis nulipimas žemyn. Per 2 val. pasiekėme, kaip rašo, pusiaukelės namelį 3260 metrų aukštyje. Dar po 1,5 val. buvom kalno apačioje prie tako lentelės. Dar reikėjo gal 3 km nueiti negrįstu keliu iki asfaltuoto kelio ir 3,5 km asfaltuotu keliu iki automobilio. Nulipinėjant aš su vaikais ėjau greičiau, kad per tuos 3,5 km privaryčiau automobilį. Pamečiau džemperį, pastebėjau bet negrįžau. Pasivijęs kitas keliautojas atnešė ir gražino. Baigėsi mums vanduo, tai jis net neprašytas pasiūlė ir atidavė savo paskutinį buteliuką. Didelis jam Ačiū. Kaip tyčia išsikrovė 2 mobilūs, tai nebėjo susisiekti su atsilikusiais. Sūnus 2 kartus ant pilvo krito, močiutė ant užpakalio. Močiutė išvis, nulipusi iki lentelės atsisėdo ant žemės ir pareiškė, kad tų likusių 6,5 km nebeis. Bet nuėjo (3 km, kitus atvažiavau) ir dar greičiau nei tikėjausi. Man asmeniškai sunkiausi buvo paskutiniai 200 m lipti į nedidelį kalniuką prie automobilio. Nešyklė savo padarė. Sūnus palaukė apačioje. Kiek laiko užtruko eiti iki auto nepasakysiu, nebėra foto. Dar buvo išgąsčio, kai suvėlavom grįžti ir buvom skaitę, kad vakarais Teidės aikštelę užrakina. Tai nusileidus nuo kalno iš tos pusės ir matėsi, kad užtvaras jau nuleistas. Jau kūriau planus, kaip laušiu ar daužysiu spyną, nes apvažiuoti niekaip neišeis. Aplink nei gyvos dvasios, nieks nematys, nenubaus gal. Bet priėjus arčiau, mano laimei, pasimatė, kad neužrakinta. Galvojom sekančią dieną nepaeisim, bet vis tik prasidavėm po Loro parką. Patarimas: saulės kremas būtinas, mes per skubėjimą į keltuvą jį pamiršom automobilyje, tai dukra iki pūslių nudegė žandukus, o sūnus ausis. P.S. Mes ne sportininkai, tik mėgstam aktyvų poilsį. Ir dabar po daugelio kelionių, Teidę visi prisimenam su šypsenom ir savais išgyvenimais. Pasikėlei su keltuvu, nusileidai ir tiek to džiaugsmo. O mes - Išgyvenom :D O jūs būtinai kopkit, tik tai darykit iš pat ryto. Beje, mūsų pradinis planas irgi buvo kopti į viršų, o nusileisti su keltuvu. Bet įvertinus visas aplinkybes - atkrito:(.