Po nakties Cisnadoara viebutyje mes prabundame svieciant saulutei. Oras lauke nuostabus. Gamta po lietaus kvepuoja gaiva. Pazvelgiame pro langa tolumoje pamatom kalvas apaugusiais zaluma. Viesbucio vidiniame kieme stovi nedidelis baseinas ir pavesine. Netoli yra irengta griline. Greta viesbucio matosi keletas statomu namu. Papusryciaujame ir kraunames daiktus i masina. Paliekame Cisnadoara su puikia nuotaika. Toliau musu laukia kelione Rumunu karo keliu. Kuri laika vaziuojame pustusciu ir tvarkingu keliu. Navigacija rodo jog mums reikia sukti link kalnu. Kelias truputi pasikeicia. Matosi jog jis kiek maziau priziuretas, taciau jo bukle yra gera. Vaziuodami matome pakeleje sustojusius rumunus, kurie atvaziavo pailseti gamtoje. Netrukus pasiekiame pirma numatyta lankymo punkta - Balea cascada (vandens krioklys). Kadangi dar tik 10 val. ryto, tai masinu ir zmoniu nera daug. Nesunkai surandame aiksteleje laisva vieta. Netoli aiksteles stovi kioskai su rumuniskais suvenyrais ir nacionalinio maisto gaminiais. Juos apziuresime veliau. Dabar musu tikslas yra krioklys. Jis matosi uz nedidelio miskelio. Optiskai atrodo jog jis yra visai netoli, taciau musu patirtis sako jog iki jo bus keletas kilometru. Pakeliui praeiname nuobodziaujanti suni, kuris tingiai snaudzia prie budos. Link krioklio veda siauras takas, kuris visas pridergtas aviu. Dukra stengiasi isvengti aviu kakuciu, bet ju yra tiek daug, jog tai yra tiesiog neimanoma. Visa kelia sutinkame valkataujancius sunis. Valkataujanciu sunu Rumunija yra neitiketina gausybe. Ju pilna visur. Kalnuose, kaimuose, miestuose. Pakeliui sutinkame rumunu turistus. Dazniausiai tai seimos susiruose papramogaut kalnuose. Kelias darosi vis statesnis ir lipti vis sunkiau. Greta musu uolomis kopia ir keletas sunu. Jie nusiteike draugiskai. Idomu ar jie butu tokie pat draugiski jeigu, lipant i uola, uzmintum ant letenos? Eidami pasizvalgom aplinkui ir aukstai virs galvu pamatome kelia kuriuo mums teks vaziuoti. Vaizdas ispudingas. Nuotraukose to nesimato, taciau ten vietoje ispudis didelis. Lipimas darosi vis sunkesnis ir pakeliui sutinkame vis daugiau rumunu, kurie sustoje ilsisi ir bando atgauti kvapa. Pagaliau mes pasiekiame kriokli. Krioklys nera labai didelis ir ispudingas, taciau mums buvo smagu pramiklinti kojas ir pabuti gamtoje. Uzlipe randame du rumunus, kurie papraso juos nufotografuoti. Kiek keistai atrodo ju sena juostine muiline. Siais laikais jau retai sutiksi turista su ne skaitmeniniu fotoaparatu. Subjektyvu, taciau man tai pasirodo kaip patvirtinimas jog Rumunija yra neturtinga salis. Mes sukames grizti atgal, o rumunai pradeda kopti aukstyn. Matyt nori uzkopti prie krioklio istakos. Vieni kitiems nusisypsome ir pasukame skirtingais keliais. Atgal einame greiciau ir netrukus sugriztame prie aiksteles. Pakeliui upelyje nusiprausiame basutes ir kojas. Aikstele ir jos prieigos jau uzpildytos masinomis. Mes nueiname prie kioskeliu ir nusiperkame ozkos surio ir dar kazkokiu i irisus panasiu saldumynu. Sedame i masina ir kylame i kalna. Kiek pavaziave atsiduriame virs krioklio. Stojame ir grozimes, fotografuojame, filmuojame. Tolumoje pro debesis matosi slenis is kurio mes atvaziavome. Visos pakeles pilnos rumunu turistu. Nors aplinkui visur sustatyti sustoti draudziantys zenklai, bet i juos niekas nekreipia demesio. Pro sali abejingai pravaziuoja policijos automobilis. Vaizdai nuostabus, nuotaika taip pat. O juk Rumunu karo kelias dar tik prasideda. Nuotraukas idejau i o.t.b Bus daugiau ...