Iš esmės pritariu.
Kūdikio organizmas turi neįtikėtinų galių pats save remontuoti ir kompensuoti tam tikrus trūkumus. Todėl tam tikri simptomai gali 
būti labai greitai 'suderinami', daugeliu atveju jų nespecialistai ir nepastebi. Stebėkite patys, darykitės reikiamus tyrimus, tegu 
reguliariai vaiką patikrina specialistas. Bet atminkit, kad viskas gali būti laikina - ir, atrodytų, nepagrįsta sėkmė, ir nesėkmė. 
Galutinis rezultatas iš esmės pasirodo tik vaikui ėmus eiti į mokyklą ir netgi po 13-15 metų.
Aš vis tiek abejoju, ar reikia matuoti kraujospūdį. Manau, kad tai tik kels didesnį nerimą. Kraujospūdį reikia matuoti, jeigu nuo jo 
priklauso medikamentų dozė arba jeigu jam nukritus iki tam tikro lygio reikėtų kažką daryti. Bet, kaip suprantu, to nėra?

"Ruta" <rutapeter@online.de> wrote in message news:j4gpsp$7f3$1@trimpas.omnitel.net...
> Tokiu atveju geriausia tikėti savo - kaip tėvų ir geriausiai pažįstančių savo vaiką – nuojauta. Ir apčiuopomis brautis pirmyn.
>
> Nes tokiu atveju arba kažkokia labai reta liga, arba tiesiog kelių atskirų sutrikimų sankaupa, kurie kiekvienas atskirai gal net 
> nėra tokie rimti, bet turi netikėtą poveikį. Ir vienu, ir kitu atveju vidutinis gydytojas yra stipriai bejėgis, galintis tik 
> rekomenduoti, o jums jau tenka spręsti.... Ir jeigu sakai, kad gydytojas stebisi, kad vaikui yra geriau, nei "priklausytų", 
> reiškia iki šiol viską darėt teisingai :)
>
> Neurologiniai tyrimai tikriausiai daryti?