savaitgalį per langą teko stebėt tokį vaizdelį: per gatvę ėjo, kaip vėliau pasirodė, ežys. Buvo šviesu, tad ėjo gan vangiai. Šaligatviu varė 2 fifos, kurios su daug spiegimo, vargšą ežį supakavo ir nunešė į šalikelę - atgal į tą pusę, IŠ KURIOS ežys ėjo. Susidėliojusios savo gerų darbų sąraše pliusiukus fifos nuvarė toliau. Ežys, atsipaipaliojęs nuo streso, irgi - vėl per tą pačią gatvę atkakliai ta pačia kryptim. Neperėjo, mašina buvo greitesnė. Pilką ežį, vos judantį ant pilko asfalto, pastebėti tikrai nelengva. O pirmą kartą tikrai būtų perėjęs. Ir aš prisiminiau, kaip čia kažkas pasakojo, kad 'gelbsti ežį'. Nieko asmeniška, bet gal kartais tikrai reiktų gyvūnams leisti patiems nuspręsti, kaip gyventi arba negyventi... Arba bent jau nesielgti taip, tarsi žmogus geriau žino, kas geriau laukiniam gyvūnui. Šiaip ar taip, jie daug geriau prisitaikę savarankiškai išgyventi, nei mes.