> Pala pala. Elementarus klausimas - valstybė tarkime paspausdino kelis > milijardus savo valiutos. Juos atidavė bankams už tarkime 0,1% metinių. Ką > daro bankai? Nesiskolina? Pasiima ir laiko kašike? Kita? Neteisingai įsivaizduoji pinigų leidimo procesą ir palūkanų normą. Valstybė pinigų nespausdina. Tai daro FED. Ir jis jų šiaip neišmeta į rinką, o už juos ką nors perka - užsienio valiutą, auksą, o daugiausiai - vyriausybės obligacijas. Tuo būdu užtikrinama galimybė pinigus ištraukti iš rinkos, kai to reikia. Tiesiog tuomet visa tai parduodama. FED taip paprastai komerciniams bankams pinigų neskolina. Skolina tik tada, kai tiems "nesueina galai". Arba teikia trumpalaikes paskolas, kad bankų rezervai atitiktų nustatytas normas, o šie nesugeba už paprastai mažesnes palūkanas jų pasiskolinti iš kitų komercinių bankų, arba gelbėdamas banką jį ištikus krizei, t.y. kai kyla panika, ir komercinis bankas pritrūksta laisvų lėšų mokėti staiga užplūdusiems indėlininkams. O palūkanų norma - tai tarpbankinė palūkanų norma, t.y. ta, už kurią komerciniai bankai vienas kitam skolina, kad "sueitų galai". Dažniausiai tai trumpalaikės paskolos. O FED tą palūkanų normą reguliuoja pagrinde rinkos operacijomis - pvz. supirkinėja rinkoje vyriausybės obligacijas, komerciniai bankai jas parduoda, tuomet jie turi nepanaudotų lėšų, kurias su malonumu paskolina už nedidelius procentus kitiems bankams, jei tik to prisireikia. Kadangi FED sugebėjimu pasiūlyti gerą kainą už obligacijas, užsienio valiutą ar kitką niekas neabejoja - juk dolerių nereikia net spausdinti, tereikia į pardavėjo sąskaitą įsirašyti sutartą skaičiuką, todėl užtenka FED, tiksliau vienam iš jo valdymo organų FOMC (federal open market committee) paskelbti siekiamą tarpbankinių palūkanų normą, ir rinkos jau laiko, kad iš esmės tos normos pasikeitimas jau įvyko. Iš viso anksčiau aprašyto seka, kad komerciniai bankai negali tiesiog įkišti rankos į FED aruodus ir bet kada pasiimti bet kokį norimą kiekį dolerių už egzistuojančias tarpbankines palūkanų normas. Pagrindinis komercinių bankų pinigų šaltinis yra gerai žinomas - indėliai. O kuo mažesnes palūkanas siūlai indėlininkams, tuo nenoriau jie neša tuos indėlius į banką. Sunkmečio metu komercinė veikla vangi, dėl neapibrėžtumo investicijos dažnai pristabdomos, infliacija paprastai nedidelė. Todėl komerciniai subjektai paprastai irgi negali mokėti didelių palūkanų už gaunamas paskolas. Be to tuo metu daug įmonių turi problemų - akcijų, o tuo pačiu ir įmonių vertė krenta, todėl bankai atsargiau išduoda paskolas, bijodami jas prarasti. Tas pats su nekilnojamuoju turtu - kai jo vertė krenta, paėmęs paskolą ir jos nebeišgalintis ar nebenorintis mokėti klientas bankui atneš nuostolį, nes NT kaina jau bus mažesnė už išduotą paskolą. Bankas siekia nuo to apsisaugoti, finansuodamas mažesnę NT turto įsigijimo dalį, bet tuomet smarkiai sumažėjų norinčiųjų ir išgalinčiųjų tokią paskolą paimti. Iš viso to seka, kad komerciniai bankai gana pigiai gali gauti pinigų, bet nelabai yra kam juos skolinti. Juk šiaip ar taip, komercinis bankas turi atsiimti paskolintas lėšas ir dar gauti kažkokį pelną. Tad jie tuo metu noriau perka vyriausybės obligacijas - tai nors ir nedidelės, bet garantuotos palūkanos. >>> Pardon, gal galima istorinių pavyzdžių, kada buvo suabejota? >> >> Kol kas suabejota nebuvo. Bet prieš kokį pusmetį jau buvo pareiškimų, kad >> jei JAV skola ir toliau taip smarkiai didės, gali būti mažinamas jos >> skolinimosi reitingas. > > JAV gali banrutuoti tik iš vidaus. Kaip ir bet kuri kita imperija. Todėl > jai niekas nemažins jokių reitingų. Nelabai supratau teiginio. Bankrotas - tai reiškia negebėjimas (ar atsisakymas) atiduoti skolas. Jei atėjus laikui tu negalėsi parduoti turimų obligacijų - patirsi nuostolį. Ir kuo didesnė to grėsmė, tuo didesnės kompensacijos (palūkanų) tu reikalausi už riziką. Tiesa, JAV vyriausybės bankrotas vargu ar praktiškai įmanomas. Nors FED ir vyriausybė yra atskiros institucijos, bet reikalui esant FED, tikriausiai, gelbėtų vyriausybę, jos skolą kompensuodama nauja skola, t.y. supirkdama naujai išleidžiamas obligacijas. Bet tuomet kiltų didelė infliacija, ir dėl šios perspektyvos obligacijų pirkėjai vis tiek reikalautų didesnių palūkanų. Aišku, norėdamas išlaikyti dolerio kurso kontrolę, FED turėtų neleisti per daug išsipūsti valstybės skolai idant neprireiktų ekstremalių gelbėjimo priemonių. Juk šiaip ar taip, nors vyriausybė gali lengvai skolintis iš Kinijos ar kitur, bet obligacijos parduodamos už dolerius, o jų kiekį kontroliuoja FED.