Vis dėlto, nors ir lieka malonu skaityti sukaitaliotas I. Butkutės
eilėraščio eilutes (tokį grožį ir sudarkyti nelengva!), originalas,
man atrodo, daug prasmingesnis ir įdomesnis.//// Taip jau žmogus
sutvertas, kad skaitydamas nesąmoningai ieško - kas toliau? Ir štai
dominantė - "kažkas ten lyg veidrodžiai kužda nebostantį myliu". 
Veidrodis! Todėl ir dvi besibučiuojančios girios, kurioms į
paširdžius įsmigęs juokiasi mėnuo, ir dvi vienodos upės... Realybėje
tai neįmanoma.  Ir dvi niekada nepavargstančios dvasios - jau dvasinė
plotmė. Kam to reikia? Reikia, nes tik tokį pat bučiuojame. Nors tas
kitas , deja, visada kažkiek virtualus... Todėl ir to kartojamo "myliu"
niekada nepabosta klausyti, visada to kartojimo laukiame, nes jausmas gali
kisti kaip sapnas... O taip trūksta pastovumo, tikrumo! Trumpai tokia mano
interpretacija. Gal būt kitam kitos asociacijos iškils...////O sukeistų
eilučių interpretaciją galbūt Jūs pateiksite? Ji įmanoma, nes pelėda
- mokslo simbolis, o apuokas šiek tiek žioplokas jos giminaitis. Ir dar
priedo - šlubas. Kad žmogiškasis Visatos pažinimas smarkiai šlubuoja,
visi matome. Bet... nenoriu primesti savo požiūrio. Geriau palauksiu.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19737