palaukim. o rašyti vieną eilėraštį, kaip tapant vieną paveikslą
visą gyvenimą, yra gana nepoetiška, net nelyriška mūsų lyrizuotam
mentalitetui. tai daugiau amatinykiška. šiaip kartojuosiu, — matau
puikų rezultatą. sakau, jog toks rezultatas yra nepalyginamai mielesnis,
suprantamesnis, nei kai kurie mūsiški bandymai tapyt psichologizuotus,
filosofinius lingua-paveikslus. tiesiog mums tai nesiseka, kartais nesiseka
net ir geriausiems šioje ertmėje, netgi kai kuriems laureatams, tokiems
kaip E.A., kur puikiausiose eilėse yra tiek daug įkvėpk-iškvėpk
pratybų ir visokių pagalvėlių, kaip kad lėraštuko Wildspitz
pabaigoje, manau ar tik tos pagalvėlės neišduoda subtilumo nebuvimą ar
noro atsiprašinėti už proziškumą ir kartais gilesnius užgriebimus.
atleiskit, kalbu ne apie Ilzės darbą, nes apie jį sunkoka būtų ką
daugiau pasakyti, apart to kad tikrai gražu, čia jau reikėtų Viktorijos
Daujotytės pagalbos, iškeliančios į padanges net ir Salomėjos N.
lyriką ir prilyginančios ją Anai Achmatovai.( kiek pritemptas
sulyginimas, manau.)

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19737