Dar geriau būtų numirti- visi šokinėtų aplinkui, suvažiuotų net tolimiausi giminės, draugai, seniai jais jau netapę, kaimynai ir smalsios kaimynės kūmutės. Gulėtum žmogus nupraustas, švariai, kažkodėl nemadingu juodu kostiumu, ir naujais batais apautas. Aplinkui gėlių vazonėliai ir prabangūs žaliai balti vainikai su kažkodėl vėl juodoais užrašais, tipo- "Ilsėkis ramybėje. Iki susitikimo Danguje, jei dar bus vietos". Tyliai groja muzika. Mano mėgstamoji- iš Pero Giunto. Veža, net šiurpuliukai per nugarą skruzdėliukais laksto. Prieina draugas ir pasilenkęs tyliai klausia:-Ar dar nesušalai, gal kavos su brendžiu atnešti? Brendis visai baigiasi, nes visi grūdasi į mažąjį kambariuką, kur paruoštas gausus vaišių stalas ir laikytojai jį siaubia, lyg savaitę būtų navalgę, negėrę? Ypač Edita.O, gal, atsikeltum ir nueitum? Dabar ten susirinkusi gera kompanija. Ir fainų mergų yra."- "Ar tikrai fainų?-paklausiu ir atsimerkiu. Draugas linkteli galva. Atsargiai nusiritu nuo pakylos, atsiprašau trumpam prietemoje sėdinčiųjų ir nueinu į kambarėlį. Visi susispaudžia padarydami man vietos prie papingosios Editos, pripila stikliuką. Gal nuo jo, o gal ir nuo Editos artumo greitai sušylu, nuotaika pakyla kaip ant mielių ir jaučiuosi visiškai sveikutėlis. Ne už ilgo garsios kalbos ir juokas pasklinda po visą kaimą. Ant tvenkinio ledo pasistiebęs žaliagalvis antinas nustebęs dairosi iš kur čia toks linkmumas. Gi, Velykos, po velnių! Aleliūja, aleliūja! Ūja, ūja atsklinda iš pamiškės. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19495