Nacionalinės vizijos, tikros strategijos (deja, „strategijos“ vardas
yra sugraužtas smulkių ir trumpalaikių „strategijų“ infliacijos)
reikia būtent krypčiai, pozicijai ir siekiams apibrėžti. Ko norime, kur
link trauksime ir ko mokysimės bei sieksime.
Globalizacijos aplinkybėmis savo aukštus tikslus pasieksime tik patys
stoję į globalizacijos procesą. Mūsų ekonomika turi tapti, kaip
skeptikai ir izoliacionistai pašiepiamai pasakytų, pereinamu kiemu. Kaip
ir Liuksemburgo, Singapūro, Monako ar Honkongo ekonomikos. Galime
„kiemą“ ir priverti – turėsime Andoros, San Marino ekonomiką ir
lygį. Galima ir daugmaž autonomiškai, t.y. ekonomine prasme beveik
nepriklausomai, nuo išorės pasaulio gyvuoti; juolab kad malkų turime.
Štai Butanas šitaip verčiasi, net nuosavą laimės indeksą turi; ir net
televiziją bei internetą – jau nuo 1999 metų, nes karalius ir jo
kamarilja susimylėjo ir leido.
Lietuva seniai pasirinko – ir akademikai, ir partijos, ir žmonės:
norime gyventi kaip Liuksemburgas ir į jį panašūs – ramiai,
turtingai, stabiliai, atsivėrę pasauliui ir pasaulio priimami kaip savi.
Šiandien toks pasirinkimas reiškia – norime visiškai atviros
ekonomikos, kad bet kas galėtų laisvai eksportuoti ir importuoti,
investuoti į šalį ir iš šalies, samdyti ir samdytis.
Bet kad ta atvira Lietuvos ekonomika nebūtų (netaptų) apgailėtina
turgaviete ar kažkuo dar blogiau, reikia tokią ekonomiką valdyti. Net
patį atsivėrimą reikia valdyti.
Kaip turėtume išspręsti šitą valstybės dalyvavimo ekonomikoje
problemą? Juk diskusija kaista tarp stovyklos su iškaba „Lauk
vyriausybę iš ekonomikos!“ ir stovyklos su ne mažiau karinga iškaba
„Kur žiūri vyriausybė, kodėl nieko nedaro?“
Senieji Keyneso receptai galioja jau tik pasaulio ekonominiams gigantams.
Mažosioms valstybėms globalizacijos laikais naudoti Keyneso siūlytą
visuminės paklausos pakurstymą skolintais pinigais finansuojamomis
valstybės išlaidomis tėra būdas finansuoti naujų darbo vietų kūrimą
prekybos partnerių valstybėse. Šiandieninė valstybė (jos Vyriausybė)
turi tapti nacionaliniu vadybininku.
Jos pagrindinis uždavinys bus veikti taip, kad pusantro milijonų
dirbančiųjų nuolat siektų dirbti geriau. Ką kas beveiktų. Ir tada ta
dešimtoji vieta gali būtų pasiekta net anksčiau nei 2030 metais. Tik
pasakysime atvirai – mums reikia ne dešimtos vietos Europos Sąjungoje,
o kiekvieno iš mūsų ir mūsų šeimų gerovės kilimo. „Lietuva
2030“ kviečia to norėti ir veikti jos siūloma kryptimi.


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19432