Visą mėnesį partijos tampė mums nervus, (kitas mol, gal net susirgo,)
dėl savo poilitinių ambicijų, vos neprivesdamos valstybę prie
katastrofos ir tuo tik įrodė, kad partijų kovos principas yra tikrai
prastas pagrindas ant kurio valstybė tik kliba ir yra labai nesaugi. Ypač
kai prie tos kovos prisideda "rėmėjai" iš užsienio. Kada gi mūsų
politikai pajus, kad su partneriu reikia elgtis taip kaip nori, kad ir su
tavimi elgtųsi? Tada gal ims nykti ta kbvaila ir melaginga demagogija,
kurią varo nenuoširdžiai, bet tarsi iš pareigos, politiniai
priešininkai, o mums visa tai reikia virškinti. Jei nėra artimo meilės,
tai nebus ir pagarbos kits kitam. Tada politikai, kaip du priešai
apsikasę apkasiose ir kiekvieno jų žodis turi kristi kaip atominė bomba
 į priešo apkasą ir išmušti jį iš rikiuotės. Atominės statymą jie
dar suvokia kaip "bendrą tikslą", bet tarnystės visuomenei tame bendrame
tiksle neįžiūrėt nė su žiburiu. Ar intelektualai negalėtų atrasti
sau nišos ir tapti ta jungiamąja ideologine grandimi? Nejau profesija
turi žmogui užimti jo gyvenime vietos tiek, kad nebeliktų vietos artimo
meilei, visuomeniniam darbui? Aš asmeniškai įsitraukiau į uždraustų
ir užmirštų lietuvių liaudies dainų populiarinimą ir laikau tai
visuomenine veikla, kuri mane džiugina. Žmogaus prigimtis pati reikalauja
dalintis savo gyvenimu ne tik su žmona ir vaikais, bet ir su platesniu
žmonių ratu. Antraip, jaučiamės nesaugūs.  

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19432