į gražios, bet nuobodžios literatūros aruodą. Tai ir vadinama "savitu lietuviškos literatūros" bruožu. Kur kas įdomiau tiek mums, tiek pasauliui būtų sužinoti kokie motyvai kultūrinį elitą vertė koloboruoti ar bendradarbiauti su okupantais, kuomet dauguma tautos iki sąjūdžio išlaikė bent vidinę nesitapatinimo rezistenciją. Šiandien Audrys Butkevičius per baltijos tv kalbėjo apie savanoriško koloboravimo motyvus, - noras turėti "stiprius pečius" užnugaryje ir jaustis krūtu, vienas iš jų. Tai tęsiasi iki šių dienų, kaip matom. R.G. iki šiol yra vienintelis, kuris viešai prisipažino dar sąjūdžio metu. Tačiau ir prisipažinimo motyvai (baimė būt išaiškintam?) neaiškūs. Jeigu būtų kas nors šią temą nuoširdžiai išanalizavęs ir atskleidęs, gal kur kas daugiau atsirastų pasekėjų, neliktų vietos kompromatui ir šantažui... Na, jeigu net didysis žmogaus teisių gynėjas, psichiatras Pūras yra prasitaręs, kad sovietmečio sistema buvo "tokia galinga", jog net sveiko mąstymo žmogus tikėjo, kad jai priešintis gali tik "beprotis", tai ar tai neatspindi ir šių laikų "sveiko mąstymo" žmonių tikėjimą ir netgi savotišką troškimą surast ir atsiklaupt prieš tą 'stipresnįjį". Iš kokio mentalo visa tai plaukia? Kas padės išlaisvinti žmogaus protą, kuris blaškosi tarp vergo ir vergvaldžio? Nes išsilaisvinęs iš vergijos vergas, neišlaisvinęs proto, gali tapti vtik nauju vergvaldžiu arba vėl patekti naujon vergijon. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19223