kuo daugiau galvoju apie Jūsų paskutinį komentarą, tuo daugiau jam pritariu. Na, įrodymui galėtume pasitelkti kad ir paskutinę knygą "Tris vienatves". Neperku Granausko knygų, bet man vis kas nors padovanoja, dažniausiai per gimtadienius, tą "nacionalinę vertybę". Paskaičiau "Tris vienatves" iki to momento, kai herojų KGB vyrukai nutempia į psihiatrinę ligoninę. Ir daugiau nebeskaičiau. Įdomu, ar rašytojas nori, kad jo knygomis tikėtume, ar kad netikėtume? Žodžių agonija? Labiausiai nemėgstu knygų, kuriose tiesa gudriai sumalama su melu. Kaip D.Brawn. Tai užslėpta propaganda.Nauda tik vienkartinė, po to glūdi užmarštis. Juk žinom kad buvo kitaip. Aplamai knyga prasideda kaip autobiografinė ir gana nuoširdžiai, bet nuo vidurio jau įsijungia nutylėjimai (netgi žmonos vardo) ir pasibaigia visišku mitologizavimu... ten tik paskaitinėjau, tai galiu ir klysti. Iš tiesų, atrodo, kad R.G. netgi bijo prisiliesti prie meilės temos. Todėl žmona ir vaikai kažkaip netyčia atsiranda. Gal gandras atnešė? Almos net vardas berods neminimas? O ji juk dirbo visur, kur ir Granauskas dirbo, išskyrus Klaipėdą - tai venintelė vieta, kur jis gyveno savarankišką gyvenimą. Įtariu, kad jis visą laiką buvo savo vyresnės žmonos globojamas... ir tai matomai žeidė jo ambicijas... Bandė protestuoti, bet ir kitaip negalėjo, nebuvo savarankiškas, nebuvo laisvas nuo varžančios praeities. Jam reikėjo moters, kuri juo rūpintųsi, jį globotų, todėl jis ir neliko su savo meile pagimdžiusia jam sūnų, bet pasirinko moterį, kuri neturi nieko su kuo reikėtų dalintis meile, dėmesiu ir kitkuo, kuri bevaikė ir gali rūpintis jautriu rašytoju, kaip savo sūnumi. Matyt šitaip jis konpensavo savo kolchozo darbų nuvargintos mamos meilės poreikį ir dėmesio trūkumą. Buvo paliktas knygoms ir gamtai, pats savo atvaizdu gėrėdamasis upelio vandeny... Duburys galbūt atspindi kaltės jausmą po pirmos žmonos - Almos nuskendimo Platelių ežere. Čia užkoduotos ir kitos nelaimės. Nuskendo ir Granausko anūkas, skendo net du kartus ir sūnus. Autorius užsimena apie galias, apie magiją. Iš tikrųjų nenorėčiau papulti į tokio mago neapykantos lauką. Jis žino apie savo minčių jėgą. Bet nežino gal, kad mintys neapleidžia savojo šaltinio. Ką duodi kitam, tas bumerangu trenkia atgal, tik nežinai iš kurios pusės. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19223