Čia kažkokia intelektuali musė rašė, kad tingiu skaityti tekstus, ilgesnius nei komentarai. Na tai, blia, neįmanoma... jei turi kalbos jauseną. O intelektualios, zyziančios musė neturi, todėl dar labiau zyzia... Kalbos jausena - suvokimo pagrindas. Arba jo nėra. Atsiribojimas. Kai autorius rašo: "Ir įsivaizduok, drauge..." - man kažkas susivarto ir iškart noriu sakyt: eik tu nach..., aš tau nedraugas. Ir kai švelniai šnibžda: "Ir štai čia, mielas bičiuli..." - man iškart sumutina ir ir noriu sakyt: eik tu na..., aš tau nebičiulis. O kai pabaigoje: "Ir įsivaizduok, drauge, nūnai vėl galiu grįžti prie idilės" - tai akys iškart ieško uniitazo, kad galėčiau išsivemti nuo tokios infantilios ir kalbos nejautimo bjaurasties. Bet kai kurioms būtybėms, kurioms "žmogaus protas - tai daržas, o mintys - tai sėklos" - tai žavu, gražu, turbūt nedapiscino kompensacija. :-)) -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18849