Pataikė šis autorius  kaip pirštu į akį. Turėjau panašią patirtį
su tokiais pat jausmais, mintimis ir galutiniu nuosprendžiu. Tik daviau ne
dešimt, bet šimtą litų. Ir dar skirtumas tas, kad mano sumedžiota
tąkart  vargeta manęs nieko neprašė. Tai buvo kokių septynesdešimties
metų moteris į vaikišką vežimėlį supakavusi savo visą turtą -
kalną ryšuliukų ir tarsi snaudė  sau ant Lūkiškių aikštės suoliuko
priešais buvusios Konservatorijos buvusį mušamųjų skyrių. Kai aš ją
pažadinau, kad įteikčiau pinigus, ji žiūrėjo į mane nustebusi it
nieko nesuprasdama. Atsitokėjusi teištarė "kodėl? kodėl man duodate?"
Pasijutau kvailai. Tarsi primygtynai statyčiau ją į žemesnę padėtį,
"Pamaniau, kad neturite gal kur nakvoti, nutariau pasidalinti" - sulemenau.
Moters veidas buvo liūdnas, bet gana inteligentiškas.  Ne alkoholikės.
Ji paėmė pinigus. "Tiek daug? pasakykite adresą, būtinai grąžinsiu".
Ši patirtis man sukėlė daugybę minčių. Netgi tokių, kad priimti
dovanas išdidžiam žmogui yra sunkiau, nei duoti. O gal būtent taip mes
nemokam  dėkinga širdimi priimti ir Dovanų iš Dievo? 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18849