„Trys vienatvės“, pasak oficialių anotacijų, turėtų dar kartą patvirtinti, kad Granauskas negali rašyti blogai. Nemanau, kad dievybės statuso suteikimas ir argumentai nuo balzakiško pjedestalo yra gerai. Bet gal aš tiesiog negudrus. Tai, kad knyga – išimtinai biografinė, įvilkta tik į dvi personifikuotai gamtiškas noveles pradžioje ir pabaigoje, nėra itin geras ženklas...........Ir kaip čia taip išeina, kad tie memuarai tokie iš šalies neįdomūs? Vaikystės ir paauglystės nutikimai dar „kabina“, juose dar ir tiurmos, ir bombos, ir pasakojimo stilius kažkoks neapkiautęs, lyg pats autorius būtų tuo vaiku dar kartą patapęs, dar kartą įgavęs gebėjimą stebėtis, svajoti, maištauti ir mylėti, visas skaidrus skaidrus kaip samagono lašas tėvo taurelėj. Viskas ima ristis į nuokalnę ties Skuodo laikraščio redakcija – labai, beje, taikliai aprašyta ir pažįstama. ...........Granausko „Tris vienatves“ skaičiau autostopu keliaudamas po Balkanus – priešlapius išmarginau ženklais, prašančiais mane pamėtėti iki Serbijos ir Kroatijos. Granauskas, kaip vienas nesibaigiančios tradicijos kūrėjų, balkaniškos kultūros akivaizdoje įgavo pranašiškų savybių: kas geriau sugebėtų man parodyti, nuo ko būtent reiktų bėgti ten, kur viskas kitaip? Granauskas, žodžio meistras ir pasyvumo genijus, galėtų būti simbolis tos stagnacijos, kuri privertė Joyce’ą palikti Airiją. Prieš kelerius metus dar būčiau manęs, kad šios gyvenimo kaip pakeleivio tradicijos neigimas yra paprasčiausios baimės apraiška: nepakelia mat žiaurios tiesos ir juodojo humoro. O dabar labai tikiuosi, kad niekuomet nepasiduosiu šiam kultūriškai primestam mentalitetui, teigiančiam, kad tik žiauri tiesa iš tikrųjų gali būti tiesa.... šatenai -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18504