žmonės, kurių niekuomet negalėtum apkaltinti meistriškumo ir įžvalgos stygiumi, ir kartu – tokie be laiko pasenę, tokie su viskuo susitaikę, taip paskendę žinojimo banalybėje, kad ima baimė dėl visų jaunų galvų, skaitančių šiuos ir panašius autorius mokyklų vadovėliuose. Gyvenimas po klevu, kurį sodinai ne pats, – Dievas, jo pasiuntiniai, valdžia ar tiesiog alkoholizmas tikrai neverčia to klevo ne tik kad pjauti, jau ir apmyžti jį gali gėda pasidaryti… Labai žaviai linguoja galvomis pritardami filosofijai „kitaip juk vis tiek nebus“ (pasak Granausko, tiesiog „nebuvau gudrus, o dabar esu“) senoliai, ir jais nesižavėti, juos kritikuoti atrodo mažų mažiausiai negarbinga, dar blogiau – įžeidu. Kartėlis burnoje neišvengiamas, net jei puikiai supranti, kad nuolatinės Granausko citatos, sklindančios iš draugo lūpų, ir to draugo nesugebėjimas priimti ryžtingų sprendimų yra to paties užburto rato dalys. Kaip ir mokykliniai literatūros vadovėliai ir vadinamasis „lietuviškas mentalitetas“ – na kaip mes būsim ne filologiniais fetišais apdovanoti nuobodos, jei nuo paauglystės mus miestelių troboms ir nepakeičiamumui programuojate? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18504