šiek tiek juokais, šiek tiek pramogai, bet pamėginsiu parodyti dievą arba velnią; šį kart rašau mažosiomis, nes pats nežianu ar tikiu tuo ką kalbėsiu; o ir vartoju šiuos žodžius daugiau metaforiškai taigi, atsitiktinai leptelėjau apie veidą; kaip apie tai, ko nesuvesi į kūną, kas atveria etinio svarstymo perspektyvą ir neišreiškiama, nesuvedama į fizikines sąvokas; panašiai kaip paveikslas ar apskritai grožis nesuvedamas į chemines medžiagų charkteristikas veidas tuo būdu yra langas į etiką, ekranas ant kurio rašoma žmogiškumo knyga, istorija; rašyti gali ir dievas ir velnias; jei sužmoginti gyvūną reiškia jo snukyje įžvelgti žmogiško veido bruožus, tai velnias matyt turėtų paversti veidą atgal į snukį; vien į kūną, kuriame veidas nesiskirtų nuo subinės... kitaip sakant, jei veidas vis dėlto turi savitą, fenomenalią reikšmę; išsiskiria kūno atžvilgiu kaip etinio svarstymo pagrindas ir sąlyga (kūnas be veido - etiškai neutralus); tai ir nemokslinis, bet savitą logiką turintis kalbėjimas apie dievus ir demonus taip pat gali būti prasmingas; (nors svarstymai čia daugiau paremti analogijomis, kurių įrodomoji galia nėra labai tvirta; tad lieka vis dėlto ne žinojimo, bet tikėjimo režime). šiaip tai, įdomu, kad dabartinis menas vienaip ar kitaip tarsi mėgina dekonstruoti veidą (pvz. picasso išskaido veidą į skirtingas erdvines plokštumas, o francis baconas suveda į kūną, etc..).. taigi, noriu pasakyti, kad jei veidas vis dėlto turi savitą reikšmę, tai ir kalba apie dievus ir demonus įgyja pagrindą; kitaip sakant, tai performuluotas klausimas apie atvaizdą turino drobulėje -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17369