Štai ir šiandieną pradėjo lyti. Stipriai lyja, stogas ūžia nuo krintančio lietaus. Iš kur? Neuždavinėkite kvailų klausimų. Atsakysiu pasišaipydamas- angeliukai padaugino alaus. Stoviu šviesioje verandoje prie langų ir stebiu kaip kregždės nebodamos lietaus vikriai nardo pažeme tarp krūmų ir obelų, gaudo savo nuolat alkaniems vaikams visokiausius mašaliukus. Su grobiu išnyra prieš pat mano nosį ir šeria mažylius. Nelabai suprantu mašalų,uodų, musių, skraidančių per tokį smarkų lietų. Įsivaizduoju linksmai pažemėje skrendantį AišVą ir į jį visa jėga atsitenkiantį kokio metro skersmens lietaus lašą. Turbūt net nusikeikti nespėtų, nebent pirstelti, kai baisus smūgis nutrenktų jį ir priplotų ilga prie žemės. Garantuota avarija su neprognozuojama pabaiga reanimacijoje. O mašalai skraido kaip skraidę, linksmi, žvalus. Tik pamėgink iškišti , kad ir po skėčiu nosį, kaip netrukus koks kuisis nutūps kaip ant aerodromo pasipildyti kuro atsargas.Deda jie ant lietaus. Gal jie tokie maži, kad lašai į juos nepataiko, o gal sugeba tarp jų išlaviruoti. O, gal suveikia mini mastelio pasaulio veikiantys dėsniai? Blusa iššoka, lyginant su savo ūgiu, daug aukščiau nei aš ir Varna kartu sudėjus. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20030