kas pasake, kad jeigu darosi bloga gyvent, reikia paprasciausiai kvepuoti ir viskas. vakar uzejau i vagos knygyna, tikedamasi ka nors nuciupti is nupigintu. man juk nereikia populiariausiu, tiktu netgi balzakas. mat, pabaigiau mccullough, kuri skaitos australijos nacionalinis turtas, bet sitas jos detektyvas, tiesa pasakius, tikras slamstas. nors skaitesi maloniai. pavyzdziui, vienas karines imones valdybos narys su zmona namuose snekasi tarpusavy rusiskai - amerikos vidury, bet tai nieko nestebina, nors jau ilga laika yra ieskomas snipas Ulisas, nutekinantis raudoniesiems svarbias valstybines paslaptis. ta zmona sakosi esanti same ar lape (kur suomijoj gyvena), bet detektyvui karmainui kyla mintis, kad ji gali buti is kokio nors sovietinio ...stano, vadinas, eskime. ir dar tos keistos jos ryskiai melynos akys (geltonosios rases atstoves, ane!). vienzo, nerekomenduoju, nebent neturite ka veikti juodai. pikciausia, kad negali autores tiesiai paklausti - ka yra, mccullough, kodel galai nesueina? gali tik perskaityt nuo pirmo iki paskutinio puslapio ir likti su nosimi. per bbc organizuojami susitikimai su rasytojais, grazu paklausyt kaip aktyviai reiskiasi skaitytojai. uzduoda ivairiausiu klausimu. ir is auditorijos, ir is kokiu visai tolimu saliu. glaudus kontaktas ir jeigu rasytojas turi kokiu nesusleptu galu kaip stai mccullough, jam gali tekti ir paraudonuoti. trumpai tariant, nusipirkau murakami uz keturiolika lt (grynai del pigumo), paziuresiu ar esu jam pribrendusi, juk ne veltui xxas pastebejo, kad visa gyvenima liksiu nepilnamete. labai teisinga buvo pastaba ir manes ne kiek neizeide. nors jam gal ir noretusi. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20030