Pasirašinėju tuo vardu, kad negalvotum, jog pykstu. Nors ant tavęs kad
ir supykstu, bemat vėl pagatava pabučiuoti. Perskaičiau dabar tavo
priekaištus ir abejones, - nepyk, katinėli, vis tas pats ir tas pats.
Žinok, tų dalykų supratimas priklauso nuo žmogaus dvasinės brandos, o
tu klausinėji kaip mažas vaikas (nors ir jis kartais gali būti
brandesnis už senelį). Norėtum - susirastum, yra  mokslinės
literatūros tais klausimais, nors nebūtinai mokslinės - gali būti
paaiškinta suprantamai ir paprastam žmogui. Bet va, jei žmogus neturi
atitinkamų čiuptuvų, tai ir nepagauna esmės bei reikšmės, atsitrenkia
į religinius dalykus kaip galva į sieną. Arba gal tiesiog nori
pateisinti savo netikėjimą, nes tikint gyventi daug sunkiau nei netikint,
- man taip atrodo. T. p. tenka atsisakyti savęs kaip karaliaus ir valdovo
ir ton vieton pasodinti į sostą tikrąjį Karalių, kuris neturi jokių
negalių, kaip mes, vargšai žmonės, nuo pat gimimo. Tokius dalykus matai
gamtoje, džiaugiesi jais, stebiesi, o nepastebi Kūrėjo! Tikint ar bent
nusiteikus tikėti tie klausimai, kuriuos pašaipiai keli, kažkaip
išaiškėja savaime.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=20001