Visagalei monopolinei mokyklos institucijai, manipuliuojančiai savo
„klientūra”, jis priešpriešino labai aiškią alternatyvą –
mokymosi bei lavinimosi tinklus, arba kitais žodžiais tariant –
neformalius, aktyviam lavinimuisi ir ugdymo sąveikai skirtus centrus,
kuriuose atsisakoma paklusti moderniosios profesionalizacijos kultui, kur
žinios ir įgūdžiai lygiaverčiais, tikrai demokratiškais pagrindais
galėtų būti keičiami į savo ekvivalentus. Kaip teigia Illichas,
„ateitis priklauso nuo to, ar pasirinksime institucijas, kurios rems
gyvenimą, grįstą veiksmu, o ne nuo naujų ideologijų ir technologijų
kūrimo. Mums reikia kriterijų rinkinio, kuris leistų pertvarkyti
institucijas, remiančias asmeninį augimą, o ne aklą įpratimą, o taip
pat valios pirmenybiškai investuoti technologinius išteklius į tokių
institucijų plėtrą.” (21) Kitais žodžiais tariant, atsisakius
vartotojiško etoso ir vartotojiškos švietimo „paslaugų industrijos”
siūloma pasukti nevaržomo, nereglamentuoto lavinimo galimybių sklaidos
ir dialoginės saviugdos keliu. Skelbiama ugdymo institucijų reforma
pirmiausia reikalauja kritiškai persvarstyti (ir atitinkamai koreguoti)
dabartiniu metu egzistuojantį žmogaus ir jo poreikių vaizdinį.” 
Tokie lavinimosi (būtina pabrėžti – lavinimosi, o ne išorine
manipuliacija pagrįsto lavinimo!) tinklai turėtų veikti ne kaip
įprastinės hierarchiniu principu veikiančios industrinio pobūdžio
švietimo institucijos, bet kaip bendruomenėms reikalingos, jų remiamos
ir jų pačių kuriamos vietos, kuriose sudaromos sąlygos gilintis į
vieną ar kitą dalyką konsultuojant, patariant ir gaunant patarimų,
savanoriškai bendradarbiaujant, keičiantis įgūdžiais ir patirtimis,
pakeitus mokyklos sistemoje įsišaknijus į ugdytojų ir jiems pavaldžių
bei paklusnių ugdomųjų santykį.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19887