„Numokyklintoje visuomenėje” mąstytojas ėmėsi apžvelgti pamatinę privalomo mokyklinio lavinimo mitologiją, kuri ilgainiui buvo priimta kaip neginčijama modernybės dogma, nors iš tiesų vakarietiškoje ugdymo sampratoje homo educandus ideologiją – siekį visus išmokyti visų įmanomų dalykų – bene pirmasis XVII a. įtvirtino Janas Amosas Comenius. Illicho teigimu, visuotinio mokyklinio lavinimo įteisinimas iš esmės ydingas, kadangi užuot išreiškęs ir įtvirtinęs lygiateisiškumą ir sukūręs vienodas sąlygas visiems, jas eliminuoja, sukurdamas demokratiškumo regimybę, o sąmoningą lavinimąsi ir asmeninį tobulėjimą paverčia biurokratiškai organizuotu prievartiniu procesu, kuomet atliekama griežta socialinė selekcija: vieni, „suvartoję” didžiausią kiekį lavinimui skirto laiko ir, įveikę visas formalaus švietimo pakopas, tampa privilegijuotųjų luomo nariais, tuo tarpu kiti, ypač iškritusieji (jo žodžiais tariant, netekę malonės ir paversti „nepakankamai sumitusiais atpirkimo ožiais”), užima žemesnes vietas socialinės stratifikacijos skalėje vien dėl trumpesnio mokykloje praleisto laiko bei jį patvirtinančių sertifikatų stokos. Tie, kurie per šį visuotinybe tapusį „žinių gamybos” procesą vienoje ar kitoje pakopoje atsidūrė kitapus švietimo sistemos institucijų, neišvengiamai tampa gamybos proceso atliekomis; jie stigmatizuojami visam gyvenimui, kadangi buvo nepakankamai scholiarizuoti ir todėl verčiami jaustis taip, tarsi „buvo išmesti iš rojaus, nes nebelankė Bažnyčios”. Visuotinybe ir privalomybe tapusi mokykla, o taip pat bet koks institucionalizuotas ir reglamentuotas lavinimas, pasak Illicho, sukuria, įtvirtina ir iš naujo atkuria kelis modernybėje itin tvirtai įsišaknijusius nepakeičiamus mitus: vertybių išmatuojamumo, vertybių įpakavimo ir save gaminančio proceso. Pirmojo mito efektyvumą mąstytojas aiškina taip: „Mokykla kuria Neišsenkamo vartojimo mitą. Šis modernus mitas paremtas tikėjimu, kad procesas neišvengiamai sukuria kažkokią vertę ir todėl gamyba būtinai skatina poreikį. Mokykla moko mus, kad mokymas gamina išmokimą. Mokyklų egzistavimas sukuria scholiarizacijos poreikį. Vos išmokstame norėti mokyklos, mūsų veikla įgauna kliento santykius su kitomis specializuotomis institucijomis. Kadangi savamoksliai vyrai ir moterys buvo diskredituoti, imama nepasikliauti bet kokia neprofesionalia veikla. Mokykloje mus moko, kad vertingas mokymasis yra lankomumo rezultatas, kad lavinimo vertė kyla sulig patyrimu ir galiausiai, kad šią vertę galima išmatuoti klasėmis ir sertifikatais (13). Įgijęs ir savastimi pavertęs tokius socialinės inžinerijos įskiepytus mąstymo įpročius, žmogus ilgainiui tampa „lengvu kitų institucijų grobiu”, nes scholiarizuotas asmuo sąmoningai ar nesąmoningai ima tapatinti savo išsilavinimą ir mentalinį augimą su planingu, organizuotu mokymu ir jį monopolizavusiomis institucijomis. O pačios institucijos, iš anksto užkirtusios kelią bet kokioms įmanomoms ugdymo alternatyvoms, save apgaubia universalumo, amžinumo ir nepakeičiamumo aura, nors patyrinėjus gilesnę žmonijos istoriją tampa akivaizdu, kad joje niekados nėra buvę jokių formalaus ar juo labiau privalomo lavinimo pavyzdžių. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19887