na tu ir duodi, Krankt - girdi, neieškok sliekų ant asfalto. Po drungno
lietaus jų tiek prigula, kad nebėr kur kojos padėti, - eidamas saugaisi
neužminti, bet vis vien pliurkšteli į keletą ir paslydęs gali galvą
susidaužyti. Ir siaubingai dvokia. Jei privesime viską prie šunų, tai
tieji, kaip ir sliekai, nejaučia ir negali jausti jokios atsakomybės.
Žmogus uosto subinę pasislėpęs, o šuo nesislepia, nes jis nesuvokia
gėdos jausmo. Dabar peri gandrai. Kažkas matė, kaip patelė
pasipurtydama rijo išsiperėjusį gandriuką, nejausdama nei kokio
gailesčio, nei sąžinės graužaties. Suprask, Krankt, kad gyvūnai
neturi moralinio matmens, jis būdingas  t i k   ž m o g u i. Jei tu ką
nors panašaus juose ir pastebi, tai yra jų nukopijuota nuo žmogaus, bet
moralaus elgesio prasmės jie vis vien nesuvokia. Ir va būtent dėl tos
savybės, mieliausioji tu mano Krankte, žmogui dera n u m a r i n t i,
išnaikinti visas savo ydas bei nuodėmes ir prisikelti be jų, naujam. Tam
skirta išpažintis, atgaila, blogio atsisakymas.   Jokios žolelės čia
nepadės.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19700