pasakysiu labai asmeniska dalyka. gavau siandien pasto dezuten atkaza. ten,
kur siuliausi, manes atrinktuju sarase nera. buvau nusiteikus paliudet ir
saves biski pagailet, bet uzmirsau ir tik paskui prisiminiau. visgi smalsu
kas tie laimingieji. taigi guglej susiradau paveiksleliu ir issinagrinejau.
paskui, mielui pietu sugrizus, ir jam parodziau, kad pajustu to renginio
dvasia. jis patvirtino, kad mano dvasia ten niekaip neisikomponuoja. matyt,
noredamas mane paguosti (nors, kaip minejau, nebuvo reikalinga), pasake,
kad gal kita karta reiktu fotografuoti imerkus gele. i ka as atsakiau
dainos zodziais: ne stoit progibatsia pod izmencivyj mir, pustj lucse on
progniotsia pod nas. jis pastebejo, kad etogo nikogda ne budet, bet man ne
motais. paskui valgeme kotletelius su bulviu kose ir keptais obuoliais (as
keptu obuoliu i burna neimu, bet jis megsta). beje, niekad gyvenime nesu
gaminus cepelinu. bet cepelinu baliai skamba labai jaukiai. sveikinu, pz,
su dukros gimtadieniu. kokia tu dar jauna mama.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19123