Kai buvau mažytė, pasaką man sekė mylima mamytė, vakarais tyliais.

Apie marių paukštę, spindinčią plaštakę, į dangaus žydrynę
panašiais sparnais.
Sakė, kad kažin kur aukso upės teka, ir, kad saulė maudos vyno
ežeruos;
ant kiekvieno stiebo margas žiedas skleidžias- tų žiedų daugybė, lyg
plati giria...
Aš kasdien patekti ton šalin norėjau, kur auksinė saulė, ir gėlių
žiedai,
bet svajonės mano nuplaukė su vėjais- pasilikau viena žemėj
svetimoj.

Supratau, kad vandens, visom upėm teka, kad pasakas sekti moka tik mama.
Supratau, kad nėra spindinčių plaštakių, o auksinė saulė
nepasiekiama...





-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19123