Kaip sakytų pelytė Ramanauskas, „laukiau šito klausimo“.  Juk 
universitete, istorinė filologija buvo mano specialybė – ypatingai 
Historical Romance Linguistics, reiškia, mokslo sritis, kuri studijuoja 
kaip iš romėnų (lotynų) kalbos išsivystė modernosios romėnų (Romance) 
languages. Trumpai, kalbos modernioji forma (o lotynų kalbos atžvilgiu – 
dabartinių romėnų kalbų formos) nepasako viską apie buvusią kalbą ir jos 
tarima.  Pav., lotynų kalboje 100 buvo 'kentum' (gaila kad taip ir 
nerašė, su k-, tada viskas būtų aišku).  Bet dabar, prieš -i ir -e, tas 
priebalsis k (rašomas c) tapo arba č (italų čento), arba θ (ispanų 
θiento), arba s (anglų sent) arba ts (vokiečių, lietuvių).  Vienas būdas 
žinoti, kaid 'centum' tikrai buvo tariama 'kentum' yra iš romėnų kilmės 
žodžių (dažnai vietovardžių) tose kalbose, kur tas garsas k nepsikeitė 
(pav. turkų).

Kas dėl aramajų kalbos, Wikipedia, kaip visuomet, turi neblogą 
straipsnį.  Jo pradžia:

Aramaic language
 From Wikipedia, the free encyclopedia
Aramaic
ארמית Arāmît, ܐܪܡܝܐ Armāyâ/Ārāmāyâ
Pronunciation     /arɑmiθ/, /arɑmit/,
/ɑrɑmɑjɑ/, /ɔrɔmɔjɔ/
Spoken in     Iran, Iraq, Israel, Lebanon, Syria, Turkey
Total speakers     2,200,000
Language family     Afroasiatic

    * Semitic
          o West Semitic
                + Central Semitic
                      # Northwest Semitic
                            * Aramaic

Note: This page may contain IPA phonetic symbols in Unicode.

Aramaic is a Semitic language with a 3,000-year history.[3] It has been 
the language of administration of empires and the language of divine 
worship. It was the day-to-day language of Israel in the Second Temple 
period (539 BCE – 70 CE), the original language of large sections of the 
biblical books of Daniel and Ezra, likely to have been the mother tongue 
of Jesus of Nazareth and is the main language of the Talmud.[4]

Aramaic belongs to the Afroasiatic language family. Within that diverse 
family, it belongs to the Semitic subfamily. Aramaic is a part of the 
Northwest Semitic group of languages, which also includes the Canaanite 
languages such as Hebrew and Phoenician. Aramaic script was widely 
adopted for other languages, and is ancestral to the Arabic and Hebrew 
alphabets.

Aramaic's long history and diverse and widespread use has led to the 
development of many divergent varieties which are sometimes treated as 
dialects. Thus, there is no one Aramaic language, but each time and 
place has had its own variety. Aramaic is retained as a liturgical 
language by certain Eastern Christian sects, in the form of Syriac, the 
Aramaic variety by which Eastern Christianity was diffused, whether or 
not those communities once spoke it or another form of Aramaic as their 
vernacular, but have since shifted to another language as their primary 
community language.

Modern Aramaic is spoken today as a first language by many scattered, 
predominantly small, and largely isolated communities of differing 
Christian, Jewish and Muslim groups of the Middle East[5]—most 
numerously by the Assyrians in the form of Assyrian Neo-Aramaic—that 
have all retained use of the once dominant lingua franca despite 
subsequent language shifts experienced throughout the Middle East. The 
Aramaic languages are considered to be endangered.[6]

F00F wrote:
> Kilo toks filologiškas klausimas: ar įmanoma (ir kokiu būdu) nustatyti,
> kaip skambėjo (tiesiogine prasme - koks buvo tarimas) seniai mirusios
> kalbos? Juk garso įrašų tai nėra? Pvz., filme "Kristaus kančia" veikėjai
> daugiausia kalba lyg ir aramėjiškai -- kiek jų kalba filme panaši į tikrąją
> anų laikų kalbą? Arba atvirkščias pavyzdys: vienoje knygoje apie masonų 
> istoriją autorius, pats
> masonas, rašo, kad per įšventinimo apeigas naujokui į ausį pasakoma
> kažkokia frazė; autorius, neva, išsiaiškino, kad ta frazė yra senovės
> egiptiečių kalba -- ar iš tiesų įmanoma nustatyti (pagal garsą), kad kokia 
> nors frazė priklauso kokiai nors numirėlių kalbai?
>
>
>
>