mum tai per etika aiskino, apie viena veikeja, kuris
budavo visada labai piktas ir dare blogus darbus, ir
jis ejo ir pamate vora ir is to pykcio galvoja trypt, bet
dar labiau kazkaip supyko kazkaip is isdidumo paeme
ir nesutrype...
ir tada kai mire, pradejo kristi i pragara, visi blogi darbai
pradejo ji traukti, bet visam jo gyvenime atsirado kazkoks
vienas gerumas, butent tas voro nesutrypimas ir jis uzsikabino
uz kazkokio tinklo visi piktadariai aplinkui ji nugarmejo i pragara
o jis del to voro ishsigelbejo...
ir as del to pasakojimo kazkaip voro pradejau nemust,
nes jeigu is tikruju yra pragaras tai issigelbeciau ir del
vieno voriuko, kazkaip issigandau, nezinau...

netgi bijau, kad kate juoda perbegs per kelia

>o cia kokiu debilu reik but, kad visokiais prietarais tiket ?
>