Istorija tokia:
gyveno kadaise senelis ir senele, jie buvo nepazystami, abu turejo savo 
antrasias puses. Po kurio laiko mire seneles antroji puse, dar po kurio 
laiko - senelio, dargi po keleriu metu jie susipazino nutare susituokti 
ir vesti bendra uki.
Susituokus buvo nupirktas namas kuriame jie ilgai ir gana laimingai 
gyveno iki mirties. Senelis mire 1996, senele 1999 metais. Po senelio 
mirties senele jokiu paveldejimo dokumentu nesitvarke, ju nesitvarke ir 
senelio vaikai (senelis su savo tikraisiais vaikais nebendravo nuo 1974 
metu, nuo ju mamos  mirties, kiek dabar zinoma, like gal 1, o gal 2 gyvi 
vaikai). Tame name ji gyveno iki mirties, po jos mirties i ta nama, kaip 
i sodyba pastoviai atvykdavo jos priziureti seneles dukra su vyru.
Dabar dukra sumaste, kad nebera nei noro, nei jegu ta sodyba priziureti, 
ir ja noretu parduoti (zeme aplink sodyba yra jos).
Dėmesio - klausimas - ar bent teoriskai imanoma tokia sodyba parduoti? 
Siuo metu jos "savininkas" yra 1996 metais mires zmogus. Ir turbut 
svarbiausias niuansas kodel nebuvo nieko tvarkoma po senelio mirties - 
  siu zmoniu santuoka vyko baznycioje 197x metais; buvo kreiptasi i 
baznycia kelis kartus, bet ten nerandama santuokos registracijos, nors 
dar net yra gyvi liudininkai, kurie pasirasinejo registracijos knygoje 
(vietinis kunigas teige, kad sovietmeciu tai buvo iprasta praktika 
tokias santuokas registruot ne archyviniuose irasuose). Vien zo duomenu, 
kad ju santuoka buvo registruota - jokiu, o namas pirktas senelio vardu.