+ :)
"bertas" <bertas@freemail.lt> wrote in message 
news:gn9tun$s6l$1@trimpas.omnitel.net...
>
>
> Pasakoja medžiotojas
> - Aš esu medžiotojas. Susiruošiau kartą į medžioklę, paėmiau šautuvą, 
> šunį, einu per mišką, žiūriu – tiesiai virš manęs – antis skrenda. Aš, 
> aišku, apsidžiaugiau, šaukiu: „Antis!“ Nusitaikiau, galvoju, tuoj kaip 
> drioktelėsiu!
>
> Pasakoja šautuvas.
> - Aha, prisitaikė jis, kaipgi. Galvojo, driokstelsiu aš... Aš ir 
> driokstelėčiau, jei tik būčiau medžioklinis. O kaip aš jam driokstelsiu, 
> jeigu esu žaislinis? Kaip mokėjau, taip ir driokstelėjau... sąžiningai 
> jums pasakysiu – nelabai garsiai išėjo.
>
> Pasakoja medžiotojas.
> - „Nelabai“ – labai jau švelniai pasakyta. Aš iš pradžių apskritai 
> pagalvojau, kad užsikirto. O paskui žiūriu – antis krinta!
>
> Pasakoja antis.
> - Šiaip tai aš ne antis, aš – varna. Skrendu kartą savais reikalais, 
> niekam nieko blogo nedarau... Staiga girdžiu, kažkoks senis rėkauja, mane 
> antimi šaukia. Pamaniau, komplimentą man nori padaryti. Įsižiūrėjau, o jo 
> rankoje – žaislinis šautuvas. Nusprendžiau, kad jis nori su manimi 
> pažaisti ir nutariau priskristi arčiau.
>
> Pasakoja medžiotojas.
> - Žiūriu – krenta. Pataikiau, reiškia. Pagalvojau, kad nukris, va tuojau, 
> ir velnią ją surasiu. O paskui prisiminiau, kad su šunimi einu ir sakau 
> jam: „fas“.
>
> Pasakoja šuo.
> - Aha, tikrai, girdžiu – „fas“ jis man sako. O juk aš ne šuo, aš katinas. 
> Dar kai mane į medžioklę pakvietė pagalvojau, kad jis mane su kažkuo 
> supainiojo, bet atsisakyti kažkaip nepatogu buvo.
>
> Pasakoja medžiotojas.
> - Žiūriu, nekruta mano šuo. Sakau jam – tau lietuviškai liepiama - FAS!
>
> Pasakoja šuo.
> - Na, apie lietuvių kalbą jis aišku nusikalbėjo... Bet vis tiek supratau, 
> kol į tą jo „fas“ nesureaguosiu – neatsikabins. Pažvelgiau aš į dangų, 
> matau – antis kaip skrido, taip ir skrenda. Net jeigu jis laiko mane 
> šunimi, tai kur jis matė skraidančius šunis???
>
> Pasakoja medžiotojas.
> - Čia aš ir pats į dangų pažvelgiau. Matau – blogai krenta mano antis. 
> Lėtai. Turbūt ne iki galo aš ją nušoviau. Griebiu šautuvą...
>
> Pasakoja šautuvas.
> - Aha, griebia jis mane, kaipgi... spaudžia gaiduką... aš, aišku, 
> stengiausi, bet ką galiu padaryti, jeigu mano kulkos guminės?
>
> Pasakoja antis.
> - Aš jau visai arti priskridau. Nutūpiau ant šakos ie sakau jam: „Na ką 
> gi, pažaidžiam, jeigu jau pašaukei“.
>
> Pasakoja medžiotojas.
> - Žiūriu – antis ant šakos nukrito ir sako: „Karrr...“. O mano šuo jai 
> atsako: „Miauu...“ Pamaniau, kad iš proto kraustausi... Griuvau ant žemės, 
> už galvos susiėmiau ir užmigau. Po kelių valandų prabundu: vienoje pusėje 
> žaislinis sūnaus šautuvas mėtosi, kitoje pusėje kašaras žmonos, o ant 
> šakos varna tupi. Ir galva nuo pagirių plyšta. O juk aš ir šiaip visai ne 
> medžiotojas.