Pasakoja medžiotojas - Aš esu medžiotojas. Susiruošiau kartą į medžioklę, paėmiau šautuvą, šunį, einu per mišką, žiūriu – tiesiai virš manęs – antis skrenda. Aš, aišku, apsidžiaugiau, šaukiu: „Antis!“ Nusitaikiau, galvoju, tuoj kaip drioktelėsiu! Pasakoja šautuvas. - Aha, prisitaikė jis, kaipgi. Galvojo, driokstelsiu aš... Aš ir driokstelėčiau, jei tik būčiau medžioklinis. O kaip aš jam driokstelsiu, jeigu esu žaislinis? Kaip mokėjau, taip ir driokstelėjau... sąžiningai jums pasakysiu – nelabai garsiai išėjo. Pasakoja medžiotojas. - „Nelabai“ – labai jau švelniai pasakyta. Aš iš pradžių apskritai pagalvojau, kad užsikirto. O paskui žiūriu – antis krinta! Pasakoja antis. - Šiaip tai aš ne antis, aš – varna. Skrendu kartą savais reikalais, niekam nieko blogo nedarau... Staiga girdžiu, kažkoks senis rėkauja, mane antimi šaukia. Pamaniau, komplimentą man nori padaryti. Įsižiūrėjau, o jo rankoje – žaislinis šautuvas. Nusprendžiau, kad jis nori su manimi pažaisti ir nutariau priskristi arčiau. Pasakoja medžiotojas. - Žiūriu – krenta. Pataikiau, reiškia. Pagalvojau, kad nukris, va tuojau, ir velnią ją surasiu. O paskui prisiminiau, kad su šunimi einu ir sakau jam: „fas“. Pasakoja šuo. - Aha, tikrai, girdžiu – „fas“ jis man sako. O juk aš ne šuo, aš katinas. Dar kai mane į medžioklę pakvietė pagalvojau, kad jis mane su kažkuo supainiojo, bet atsisakyti kažkaip nepatogu buvo. Pasakoja medžiotojas. - Žiūriu, nekruta mano šuo. Sakau jam – tau lietuviškai liepiama - FAS! Pasakoja šuo. - Na, apie lietuvių kalbą jis aišku nusikalbėjo... Bet vis tiek supratau, kol į tą jo „fas“ nesureaguosiu – neatsikabins. Pažvelgiau aš į dangų, matau – antis kaip skrido, taip ir skrenda. Net jeigu jis laiko mane šunimi, tai kur jis matė skraidančius šunis??? Pasakoja medžiotojas. - Čia aš ir pats į dangų pažvelgiau. Matau – blogai krenta mano antis. Lėtai. Turbūt ne iki galo aš ją nušoviau. Griebiu šautuvą... Pasakoja šautuvas. - Aha, griebia jis mane, kaipgi... spaudžia gaiduką... aš, aišku, stengiausi, bet ką galiu padaryti, jeigu mano kulkos guminės? Pasakoja antis. - Aš jau visai arti priskridau. Nutūpiau ant šakos ie sakau jam: „Na ką gi, pažaidžiam, jeigu jau pašaukei“. Pasakoja medžiotojas. - Žiūriu – antis ant šakos nukrito ir sako: „Karrr...“. O mano šuo jai atsako: „Miauu...“ Pamaniau, kad iš proto kraustausi... Griuvau ant žemės, už galvos susiėmiau ir užmigau. Po kelių valandų prabundu: vienoje pusėje žaislinis sūnaus šautuvas mėtosi, kitoje pusėje kašaras žmonos, o ant šakos varna tupi. Ir galva nuo pagirių plyšta. O juk aš ir šiaip visai ne medžiotojas.