Laba diena Varde Pavardyte,
nejaukiai jaučiuosi rašydamas Jums sekančias eilutes, bet dabartiniai
taisymai tikrai peržengia tas ribas, dėl kurių buvome sutarę
pradžioje.
Tartasi buvo kartu sudėlioti sudėlioti pateiktas nuotraukas ir galbūt
kelis tekstukus, taip pat apie spalvų skaidymą spaudai. Šis darbas, už 
kurį ir buvo sumokėta - yra atliktas.
Apie pačių nuotraukų tvarkymą, o tiksliau, net ne kosmetinį, o
sudėtingą, daug laiko užimantį retušavimą, kalbos nebuvo.
Jums prisegu pavyzdį, pakoreguotų kaklo raukšlių iš 5 psl. Toks,
berods nedidelis darbelis, man užėmė geras 30 minučių;
pamažinti nosį irgi vargu ar gausis labai paprastai, prie jos pririšti
skruostai, šešėliai, lūpos ir t.t;
spuoguotas veidas yra labai spuoguotas, vien "užpilti" veidą tikrai
gražiai nesigaus, bus standartinė "perglamūruota" nuotrauka,
neįtinkantį į bendrą Vlado taikytą efektą, beje tai užims laiko, o
retušuoti kiekvieną spuogelį atskirai - dar daugiau;
nosies blizgesį pašalinti yra nesudėtingiausia, bet ir tas kainuoja laiką.
Vladas man perdavė nuotraukų originalus, jų yra beveik 300. Tam, kad
tinkamai sutvarkyčiau nuotraukas, reikia tvarkyti jų originalus, o
vėliau taikyti Vlado panaudotus efektus. Jos yra kitais pavadinimais
nei pateikti man. darbo pradžiai derės išsirinkti 32 makete naudotas
nuotraukas iš 300 - beveik kiekvienu atveju peržiūrėti ir sulyginti
dešimtis nuotraukų iš kiekvienos scenos. tai irgi užims laiką.
Jūsų pastarojo prašymo analizė, laiško rašymas, pavyzdžio pateikimas -
irgi laikas.
Tenka pripažinti, kad iš 3 numatytų ir suplanuotų darbo valandų,
projektas perauga į 20-30 darbo valandų ir turi būti adekvačiai vertinamas.

==============================================
dizaineriai, tai yra atsakymas į Jūsų klausimą. jei Jūs leisite Jums 
kartis ant kaklų - leiskit, bet nestradalinkit, toks jau mėmių likimas.
asmeniškai aš, šioje vietoje, turiu labai tvirtą poziciją ir nebijau ją 
išsakyti užsakovui. su nevienu esu, bet kokius bendradarbiavimus nutraukęs.
jei žmonės nemoka vertinti kitų darbo - nereikia ir jų vertinti.





On 7/5/11 1:32 AM, Romeo wrote:
> Pabandžiau išverst :)
>
> Bendravimo su klientais niuansai: įsivaizduokite kliento ir padavėjo
> dialogą restorane (pokalbio dalyviai išgalvoti, sutapimas su realybe –
> tik atsitiktinumas)
> Klientas, visa savo persona bandydamas parodyti, kad jis yra be galo
> svarbus: „Žinote, šiuo metu aš negaliu sau leisti per daug išlaidų,
> todėl atneškite man tik sriubą... Taip... Svogūninę... Juk jus galite
> greitai paruošti svogūninę sriubą, ane? Ir paskubėkit prašom, tos
> sriubos man reikėjo dar vakar.“
> Padavėjas atneša, klientas ragauja... „Kas tai? Svogūninė sriuba? Mmm...
> Žinote... Aš ją kažkaip kitaip įsivaizdavau... Nu, tai yra, visiškai
> kitaip... O kas čia joje plaukioja? Džiūvėsėliai? Oj, aš džiūvėsėlių
> neužsisakinėjau juk! Ir kur mėsa?! Kur jus matėt žmogų, kuris valgys
> sriubą be mėsos? Perdarykit prašom! Padarykit tokią pačią, bet nedėkit
> džiūvėsėlių, o įdėkit makaronų, kad taip tuščiai neatrodytų, bulvyčių
> ten kokių, gražiai papjaustytų morkyčių, daug daug mėsos, na ir... gal
> nedėkit jokių svogūnų. Nes kažkaip nešiuolaikiškai skamba... Laukiu,
> paskubėkit, labai dega!“
>
> ***
>
> Ragauja naujai atnešta porciją: „Mmm... Na iš esmės gal ir nieko... Bet
> norėtųsi kažkokio sodresnio skonio... Nes šitas kažkoks, na... mmm...
> banalus. Gal pabandom kažką iš principo modernaus? Tarkim... Mmm...
> Barščius! Manau tai puiki idėja. Atneškit barščių, ir kuo greičiau, jei
> galima!“
> Klientas žiūri į atneštus barščius: „Žinote... Aš šitų barščių net
> neragausiu, tiesą sakant... Juk jie pajuodę! Kiba sugedę? Ką?! Jus
> teigiate jog tai tik dėl to, kad aš vaikštau su akiniais nuo saulės?!
> Kaip noriu – taip ir vaikštau, man taip patogu! Ir noriu per juos matyti
> normalios spalvos barščius, o ne juodus... Perdarykit!“
>
> ***
>
> Klientas, spoksodamas į šviežiai pastatytą lėkštę: „O... Va čia tai
> kitas reikalas, spalvytė – kaip turi būt!“, paragauja, išspjauna – „Blt,
> ką jus čia man patiekėt?! Juk tai ne barščiai, tai kažkoks myžalas!
> Blem, aš matau, kad mums nepavyksta rasti bendro kalbos, net nežinau ką
> dabar su jumis daryt! Galvojau, jog esate profesionalas tame, ką darote,
> bet, deja, smarkiai jumis nusivyliau... Tiek to, atneškite dar kartą tą
> sriubą, kurią buvot atnešę pirmą kartą – aš pagalvosiu... Ką?! Išpylėt?!
> O kas jūsų prašė?! Pagaminkit iš naujo, ir paskubėkit, mes prarandam
> brangų laiką!“
>
> ***
>
> Klientas vėl ragauja pirmą sriubą... : „Na taip, man ji ir tada
> nepatiko... Nepykit, aš žinau, kad jus užpisu, bet na sugalvokit kąnors
> – ta sriuba man laaaabai reikalinga... Sakot grybienę? Nea, mano
> viršininkas alergiškas grybienei... Aštrioji? Ok, atneškite aštriąją,
> bet aš jos neragausiu... Bet atneškite dėl viso pikto. Dvi porcijas.
> Vieną aštriąją, o kitą tokią pat, bet nedėkit ten aštrių ingredientų, ką
> žinau ką ten dedat...“
>
> ***
>
> Ragauja: „Žinote, visiškai ne tai... O ta kur be aštrių ingredientų
> išvis myžalas – jus būvot teisūs... Aš dabar net nežinau ką sakyt... O
> žinote ką?! Gal galite man užpilti vienkartinę sriubytę su makaronais
> verdančiu vandeniu?! Juk bent to nesugebėsite sugadinti, ir kaina kaip
> tik prieinama!
>
> ***
>
> Klientas patenkintas doroja užpilamus makaronus: „Na va matote? Visai
> kitas reikalas!“, patenkintas nusišluosto lupas ir sumokėjęs 39cnt už
> užpilamų makaronų pakelį išeina iš restorano.
> Kodėl tai neįmanoma restorane?
> Ir kodėl tai yra standartinė praktika dirbant su dizaineriais? Kodėl
> laikoma, kad yra normalu atsiskaityti su dizaineriu tik už užpilamų
> makaronų pakelį kai prieš tai jis sudeginą begalę laiko gamindamas
> svogūninę sriubą, makaronus, morkas, barščius ir t.t.... KODĖL?
>