kaip vakar buvo. vaziavom su drauge i trecios drauges gimtadieni. 
prisiminiau, kad isvakarese maciau saulutej vazoneli su prisodintais
svogunais. sakau, paimkim ta vazoneli su svogunais, iteiksime musu brangiai
draugei vietoj geles. ir grazu, ir naudinga - gales svogunu laisku
pasiskinti, cia pat zali bus po ranka (ji gyvena zirmunuose ir neturi jokio
sodnelio, tik palanges ir balkona). o svarbiausia - mes abi nusprendem -
kad pasirodysim labai originalios ir isradingos. na, neminesiu, kad is
pradziu buvo pasukta i priesinga puse, teko sankryzoj apsisukt, tuomet ji
mane isleido prie saulutes taip, kad islipus vos nepakliuvau kitoms
masinoms po ratais. dabar suprantu, kodel visi sustoja keleivio puse i
saligatvi. bet nieko. nudroziu i savo saulute, bet tu svogunu nebematau.
klausiu pardavejos, jaunos merginos: gal man vaidenosi, bet vakar cia
maciau vazonelius su svogunais? ji parodo i lentyna aukstai. ogi ziuriu -
svogunai prazyde geltonais ziedais. ten, pasirodo, buvo narcizai. ka gi,
sumanymas nepavyko (o buvo toks geras!). paemiau narcizus, irgi labai
pavasariska ir grazu. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19459