Kairiųjų akademikų sambūrio NK 95 aktyvistas, filosofijos doktorantas ir socialdemokratų sąjungos kandidatas per 2011 m. savivaldybių rinkimus Ervinas Koršunovas piktinasi, kad „mūsų visuomenės tapatybę“ jau „kuris laikas“ bandoma „reaktyviai“ kurti „remiantis partizaniniu sąjūdžiu“.5 Jis rašo: „Mano neoriginaliu supratimu, Lietuvoje ir karo, ir pirmaisiais pokario metais vyko pilietinis karas (gal reiktų sakyti kovos, nes formaliai nebuvo valstybės).“ Supratimas tikrai „neoriginalus“ – ginkluotą pasipriešinimą okupacijai laikyti pilietiniu karu sovietų „politrukai“ vertė beveik pusę amžiaus. Beje, neoriginali ne tik pati versija, o ir paskiri jos elementai, ypač dualus partizanų skirstymas į komunistus ir fašistus: jeigu pogrindžio kovotojas nebuvo komunistas, tai jis, sovietų akimis, buvo fašistas. Panašių pažiūrų laikosi, matyt, ir Koršunovas, nes jis rašo: „Kare kaip kare – labiausiai nukenčia beginkliai žmonės, kuriuos be skrupulų žudė ideologiniai kolaborantai: nesvarbu, ar jie vadinosi fašistais, ar komunistais.“ -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19397