O jaunystė - tai trūkumas? Bet jau mačiau raginimų baigt. Tikrai, man
jau laikas. Per ilgai užstrigau prie savo įtartinų pastebėjimų. Kai
tik išlendu, sminga kritikos strėlės. Kai kurių komentarų tiesiog
nepajėgsiu atremti, bet ar reikia. Nuomonių daug, manoji mano,
įrodinėti vieni kitiems nieko ir neturime. Iš visos makalynės, kurioj
gavau per savo garbaus amžiaus galvą, chaotiškam baigiamajam akordui
išsitrauksiu tik porą mane dominančių dalykų. 
Čia šmėstelėjo žodis "eiliavimas". Man apskritai nepatinka šis
žodis (gal kai kurie turėjo minty eiliakalystę?). Darbą su tekstu aš
pavadinčiau kitaip. Juk neužtenka vien paskleisti savo vizijas? Autorius
paprastai tvarko tekstą: stumdo, perrašo, brauko. Ir ačiū dievui. Tai
redagavimas. Apie girdėtų minčių kopijavimą, mistinius aidus ir
sąsajas nebesikartosiu.
Naudojuosi dar viena galimybe pasisakyti tema "viskas girdėta". Savo
mintį bandysiu paremti atėjusiu galvon pavyzdžiu pagal minutės
nuotaiką (kam įdomu)"Ночь, улица, фонарь, аптека"
(rasit knygose arba google.ru). Ar kas nors nežinoma, pribloškiantys
atradimai? Eilėdara iš koto verčia? Ir vis dėlto. Net jei atmetate šį
autorių (pvz., na ir kas, pasaulinio masto pripažinimas - dar ne
kriterijus), gal neneigsite: vis dėlto ryšku, yra vaizdas, kylančios
asociacijos. Kiekvienas pasiims savo ir tam tikru laiku. Taip ir skaitant
kiekvieną tekstą. Raiškos priemonės pačios įvairiausios, o pojūtis -
yra arba ne.
Žinau, būtinai atsiras, kas įgels, kad visur kaišioju citatas (atseit
vaidina, kad skaitė). Nedaug skaičiau, tik šį bei tą, bet citatos
tiesiog yra, ir nuostabu atrasti, kad nepasakysi geriau... skaitytojas,
kiekvienas savaip, priima, sugeria tas įžvalgas, natūraliai gyvena su
jomis, kai kada pasako (kaip aš). Beje, kodėl Plunksna? Ogi pirmas
impulsas prieš rašant pirmą komentarą, vėlgi tai būtų atplaukęs
fragmentas, citata (kokia gėda man) ir asociacija (neatmetu, kad keista,
bet mano). Su rašymu tai nesusiję, jokių pretenzijų! Bet nebeplėtosiu,
pripažįstu tendenciją eiti į lankas, čia jau atsirašinėjimas. Ne tai
turėtų čia būti. Taigi suku ienas namo.
Matot, iki trumpo sakinio man labai toli. Talento aš neturiu. Neturiu
nieko bendro su literatūrologija. Nesidarbuoju kritikos baruose, nešarau
eilių anei prozos, nenagrinėju išraiškos priemonių ir eilutės
struktūros. Esu iš skaitytojų, kuriems poezija - pirmiausia vaizdinys ir
emocija.
Norėčiau padėkoti už spontanišką pabendravimą. Kas žino, gal kada
susikirs mūsų trasos, tik vargu ar bebūsiu Plunksna. Prasilenkimo
tikimybė didžiulė. Gaila. Tiek daug sužinojau, prasiplėtė akiratis,
buvo sugrįžęs azartas... Gal kam užgožiau vietą interneto
begalybėje? Gal mano neišprusimas kam nors akis jau išdūrė? Pardon.
Taikiai išeinu. 
Tikrai, patinka arba ne. Jauti arba ne. Ką reiškia eiti RATU PER
DYKUMĄ, pajus tik tas, kas ėjo.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19293